Įvairūs straipsniai

Viktorija Jonikova

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų – moterys. Tai viena iš gausiausių socialinų atskirčių, kurios lyginamasis svoris bendrajame gyventojų kontekste, nors ir po truputį, tolygiai auga – 1989 m. moterys sudarė 52,7 % (1935,8 tūkst.) gyventojų, o 2000 m. šis rodiklis padidėjo iki 52,9 % (1957,2 tūkst.).

Kokia šios didžiulės visuomenės grupės situacija? Jos vertinimas viešajame diskurse susilaukia įvairiausių atgarsių, kartais net sukelia nemažas aistras. Beje, kritinis moterų teisių ir padėties įvertinimas Lietuvoje prasidėjo kartu su Atgimimu ir demokratijos procesu, kaip neišvengiamas kintančios visuomenės ženklas.

Moterų organizacijų ir judėjimų iniciatyva Lietuvos Respublika 1993 m. prisijungė prie JT 1979 m. Konvencijos dėl moterų visų rūšių diskriminacijos formų panaikinimo. Tačiau lygioms moterų ir vyrų galimybėms užtikrinti labai svarbūs praktiniai veiksmai, kurių imasi vyriausybės. Tuo tikslu daugelyje šalių yra sukurtos moterų pažangos programos. Po IV pasaulinės Pekino konferencijos moterų klausimais Moterų pažangos programa buvo sukurta ir Lietuvoje; 1996 m. lapkričio mėn. Vyriausybė pritarė šiai programai ir įpareigojo ministerijas ir kitas valstybės institucijas savo praktinėje veikloje atsižvelgti į jos nuostatas.

Lietuva yra viena pirmųjų Rytų ir Vidurio Europos šalių, kurioje 1994 m. buvo įsteigta Valstybės konsultanto moterų klausimais pareigybė, yra įsteigtos pareigybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje bei Statistikos departamente. Moterų pažangos įgyvendinimo priežiūrai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė tarpžinybinę komisiją.

Vienas didžiausių laimėjimų moterį ginančioje teisėje – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, priimtas Seime 1998 m. gruodžio 1 d. Įstatymas svarbus tuo, kad apibūdina lyčių diskriminaciją ir ją draudžia, reguliuoja santykius darbo ir švietimo sferose. Be kitų, šiame įstatyme yra daug aistrų visuomenėje ir žiniasklaidoje sukėlęs seksualinį priekabiavimą draudžiantis straipsnis. Tiesa, reikėtų, jog lygios galimybės būtų užtikrinamos ne tik de jure, bet ir de facto.

Moterų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese – būtina sąlyga lyčių lygybei įgyvendinti. Lietuvoje moterys dar neturi regimos įtakos politikai, tačiau palaipsniui situacija keičiasi – pastarieji Seimo ir savivaldybių rinkimai parodė, kad politiniu ir valdymo lygmeniu atstovaujama vis daugiau moterų. 1992 m. į Seimą buvo išrinkta 10 moterų, kurios sudarė 7,1 % visų Seimo narių; tuo tarpu 1996 m. Lietuvoje buvo pasiektas aukščiausias moterų parlamentinio atstovavimo lygis Rytų ir Vidurio Europoje (18,1 % ). Atkūrus Nepriklausomybę, pirmajam ministrų kabinetui vadovavo moteris; dabartiniame ministrų kabinete dirba viena moteris – socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Šiek tiek „sausos statistikos“: tarp 1459 savivaldybės tarybos narių buvo (iki 2000 m. rinkimų) 325 moterys, kurios sudarė 21,9 % ; tarp 56 merų buvo dvi moterys (3,6 % ); moterų, dirbančių diplomatinėje tarnyboje, 1997 m. gegužės mėn. buvo 123, t. y. 36 % visų 338 šioje srityje dirbančiųjų; diplomatinį darbą užsienyje dirbo 38 moterys, t. y. 27 % visų 139 dirbančiųjų; diplomatinėms atstovybėms vadovavo 3 moterys, t. y. 7 % visų 40 vadovų.

Viena sričių, kur Lietuvos ir visų Rytų bei Vidurio Europos moterys yra pasiekusios daugiausiai, yra švietimas. 1998/1999 mokslo metais merginų dalis visose mokymo įstaigose sudarė 50,7 % ; aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose merginų mokėsi daugiau nei vaikinų – atitinkamai 65,2 ir 57,8 % . Pastebėta, jog pastaruoju metu vis daugiau moterų stengiasi siekti aukštesnių mokslo laipsnių. Tačiau moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal pareigas – labai nevienodas. Nors bendrojo lavinimo mokyklose absoliuti dauguma mokytojų – moterys, tačiau tarp vidurinių mokyklų direktorių – net 63,5 % vyrų.

Nepaisant aukštesnio moterų išsilavinimo (1 lentelė), vyrai greičiau kyla profesinės karjeros laiptais, užima aukštesnes pareigas ir gauna didesnius atlyginimus. Nė vienoje ekonominės veiklos sferoje moterys neuždirba daugiau už vyrus – 1998 m. moterų vidutinis uždarbis sudarė 77,2 % vyrų vidutinio uždarbio.

1 lent. Moterys ir vyrai, dalyvaujantys darbo rinkoje, pagal išsilavinimą 1998 m. (% )

Darbo biržos duomenimis, nuo 1994 m. bedarbių moterų buvo daugiau nei vyrų, ir 1998 m. jos sudarė 51,2 % . Moterų nedarbo lygis taip pat yra šiek tiek aukštesnis nei vyrų (atitinkamai 6,6 ir 6,2 % ). Tuo tarpu Statistikos departamento darbo jėgos tyrimų duomenys rodo priešingai – tarp bedarbių daugiau buvo vyrų (56 % ).

Moterų informacijos centro duomenimis, 1999 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 63 nevyriausybinės moterų organizacijos. Ne visos jos yra įregistruotos Teisingumo ministerijoje ar savivaldybėse, kai kurioms iš jų ir nebūtina registruotis, kadangi jos yra tarptautinių organizacijų ar universitetų (Moterų studijų centrai), taip pat politinių partijų moterų padaliniai. Dėl moterų organizacijų veiklos įvyko nemažai pokyčių. Išskirtiniais atvejais dauguma jų sugeba susivienyti ir sudaryti spaudimą valdančioms institucijoms. Pavyzdžiui, 1998 m. viena tokių akcijų buvo sėkmingas protestas prieš KTU įvestas lyčių kvotas per stojamuosius egzaminus. Kitas bendro visų moterų organizacijų ilgamečio darbo ir spaudimo rezultatas – priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas.

Daugiausia Lietuvoje yra respublikinių organizacijų, veikiančių šalies mastu (36,5 % ). Beveik pusė jų įsikūrusios Vilniuje (43,2 % ). Nemažai ir vietinių organizacijų – jos sudaro 31,75 % . Lietuvoje veikia 10 tarptautinių moterų organizacijų padalinių (15,87 % ), 6 moterų grupės politinėse partijose bei 4 prie universitetų prisišlieję Moterų studijų centrai. Moterų organizacijų skaičiumi pirmauja Vilnius, kuriame yra net 37 organizacijos, antroje vietoje yra Kaunas (8), po jo – Šiauliai (5), Šilutė (3), Klaipėda (2) ir t. t.

Net 62,5 % respublikinių moterų organizacijų priklauso tarptautinėms organizacijoms. Su užsieniu taip susiję ir ketvirtadalis vietinių organizacijų. Įdomu yra ir tai, kad 7 % organizacijų neturi jokio finansavimo šaltinio (5 diagrama). Didžiausia lėšų dalis – nario mokestis ir tarptautinių organizacijų finansavimas – atitinkamai 28 % ir 23 % . Ketvirtadalį lėšų organizacijoms skiria vietiniai rėmėjai ir aukojamas privatus kapitalas. Valstybės indėlis, remiant nevyriausybines moterų organizacijas, sudaro 17 % .

Atlikus 1992-1999 m. nacionalinių Lietuvos dienraščių („Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“,„Respublika“) antraščių analizę, paaiškėjo, kad moterų tematika dažniausiai buvo gvildenama 1997 m.:

Publikacijų tematikos analizė atskleidė, kad „Lietuvos aido“ publikacijos moterų tematika labiausiai atspindi šios grupės pilietiškumo procesą: moterų teises, moterų, kaip socialinės grupės, veiklą, apžvelgiami įvairūs tarptautiniai seminarai ir konferencijos moterų klausimais, pan. Galima manyti, kad tokių publikacijų padažnėjimas sietinas su moterų pilietinių teisių išplėtimu, konkrečiais įstatymų bei visuomeninio gyvenimo pokyčiais. „Lietuvos ryto“ bei „Respublikos“ moters tematikos didžiąją dalį sudaro kitokio tipo moterų klausimai: kosmetika, mados, personalijos ir pan. – aiškiai matoma šių dienraščių orientacija į publikacijas „lengvam pasiskaitymui“, skaitytojams pateikiant tokias temas, kaip pasaulio madų naujienos, patarimai, kaip išsaugoti moters grožį (11,33 % ), kulinarinė tematika, sveikatos klausimai (5 % ) ir pan. Informacija apie moterų, kaip socialinės grupės, problemas pasirodo nebent kaip žinių agentūros pranešimai. Nemažą dalį publikacijų moters tematika sudaro moterų sporto informacija (19,21 % ), kurioje dažniausiai apžvelgiamos krepšinio, rankinio ar dviračių sporto naujienos.

Nors mūsų žiniasklaida ir skelbiasi esanti labai demokratiška, ji vis dar neišvengia stereotipų kūrimo. Daug apie tai nekalbant, paprasčiausia būtų pateikti keletą antraščių iš didžiausių mūsų šalies dienraščių:

„Moterims graži figūra svarbiau nei sotūs pietūs“

„Išvengti galvos skausmų moteriai padeda naujas garderobas“

„Norint išlaikyti savo vyrą namuose, moteris turi rūrintis jo skrandžiu“

„Nepatenkintos savo kūno formomis moterys badauja net iki išsekimo“

„Pasipiršti moteriai gali tik nuo meilės apakęs vyras“

„Nuo moteris varginančio sindromo kenčia ir jų artimieji“

„Moterų paplūdimyje paslaugas siūlo manikiūrininkės ir būrėjos“

„Politinė fantastika Moterų partijos suvažiavime“

„Vyrai ilgisi moteriškumo“

Taigi ar galima teigti, kad moterų grupė yra visiškai pilietiška? Teoriškai lyg ir taip, tačiau iš tiesų pilietiškumo laipsnis priklauso nuo turimų teisių realių įgyvendinimo galimybių. Kasdienybėje Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas traktuojamas ne kaip abi lytis ginantis įstatymas, o kaip naujas feminisčių „išmislas“, lydimas kandžios ironijos ir pašaipos. Nežiūrint priimamų įstatymų, vienas pagrindinių moterų padėtį lemiančių veiksnių yra visuomenės sąmonės apraiškos, neleidžiančios keisti tradicinio požiūrio į moteris ir jų vaidmenį šeimoje bei visuomenėje.

Šiuolaikinėje visuomenėje individo darbinė veikla – ne tik priemonė patenkinti išgyvenimo poreikius, bet ir jo statusą visuomenėje įtakojantis rodiklis. Įvairūs darbai yra nevienodai vertinami ir atlyginami. Objektyvūs jų vertinimai turėtų atspindėti paties darbo esmines charakteristikas: tai, kokių įgūdžių, pastangų bei atsakomybės jis reikalauja, kokiomis sąlygomis atliekamas. Tačiau praktikoje pastebima tai, kad darbo vertinimas dažniau susijęs su tam tikromis jį atliekančių asmenų savybėmis – pavyzdžiui, jų lytimi.

Tiek vyrai, tiek moterys visuomet dirbo, tačiau jiems prieinamas darbas ir to darbo atlyginimas daugiau priklausė nuo kultūriškai priskirtų etikečių „moterų darbas“ ir „vyrų darbas“, nei nuo jų, kaip individų, gabumų. Šios etiketės varijuoja įvairiose visuomenėse. Jos taip pat skiriasi atskirais tos pačios visuomenės istoriniais periodais.

Šiandien moteris, kaip ir vyras, yra apmokama darbo jėga ir dirba pilną darbo dieną visus metus. Tačiau gana žymūs skirtumai tarp vyrų ir moterų darbinių patirčių išlieka. Ypač tai pastebima ištekėjusių ir turinčių vaikų moterų atžvilgiu. Jos neša dvigubą darbinę naštą – skirtingai nei dirbantys vedę vyrai, jos ne tik atlieka apmokamą darbą ne namuose, bet kartu yra atsakingos už namų priežiūrą ir vaikų auginimą. Būtent šios pareigos šeimai, o ne profesinė veikla laikomos pagrindiniu moters pašaukimu ir priederme. Darbų pasidalijimas namuose dažnai riboja moterų galimybes uždirbti pajamų „išorėje“. (1)

Be to, pastebimi skirtumai pačiuose vyrų ir moterų atliekamuose darbuose. Moterys ir vyrai išlieka segreguoti pagal skirtingus užsiėmimus, laikomus moterišku ar vyrišku darbu. Lyties atžvilgiu segreguota darbo rinka charakterizuojama tuo, kad yra grupė darbų, kuriuose dirba beveik vien vyrai, ir kita grupė darbų, tipiškai laikomų antrarūšiais, kuriuose dirba pagrinde tik moterys. Ši segregacija apriboja įsidarbinimo galimybes abiejų lyčių atstovams, tačiau ji nepalankesnė dirbančioms moterims, nei vyrams. Taip yra todėl, kad tai, kas vadinama „moterų darbu“, dažnai turi negatyvų atspalvį. (2)

Darbų segregacija pagal lytį neigiamai veikia tuos individus, kurie įsidarbina darbuose, “neatitinkančiuose” jų lyties. Pavyzdžiui, vyrai, kurie tampa auklėmis ar slaugėmis (lietuvių kalboje netgi nėra atitikmens, kuris išreikštų šių profesijų vyrišką giminę), dažnai susiduria su tuo, kad jų klientai, kolegos ir viršininkai pradeda abejoti jų vyriškumu. O kadangi moterys dažniau, negu vyrai, peržengia lyties ribą savo darbinėje veikloje, jos daugiau susiduria su įtarumu ir priešiškumu savo darbo vietoje. Pastebima tendencija, kad su moterimis darbdaviai, klientai ir kolegos linkę bendrauti labiau remdamiesi jų lytimi, nei individualiais bruožais ar atliekamu darbu. (2) Darbuotojai, atliekantys darbus, neatitinkančius jų lyties, savo darbo vietoje yra tarsi “išskirtiniai”, “krentantys į akį”, todėl tampa visuotinio įdėmaus stebėjimo objektu. Tai juos skatina įtemptai siekti pasisekimo, kas kuria stresinę darbinę situaciją. Be to, jie susiduria su tokiu reiškiniu kaip “sienos statymas” – tai yra, dominuojantys pagal lytį darbuotojai siekia pabrėžti skirtumus tarp savęs ir “skirtingo” asmens ir elgtis su juo kaip su pašaliniu. Tyrėjai pastebėjo, kad moterys dažnai tampa išstumtomis tiek iš formalių, tiek iš neformalių informacijos tinklų (tokių, kaip tenisas savaitgaliais ar draugiškas pasisėdėjimas bare su bendradarbiu, viršininku ar klientu).(3)

Be to, moterys darbe neretai susiduria su tokiu reiškiniu, kaip „seksualinis priekabiavimas“ (nepageidautini komentarai, pasiūlymai, fizinis kontaktas ir pan.) Su tuo jos susiduria įvairiose darbinės veiklos srityse, tačiau dažniausiai tai pasireiškia „vyriškuose“ darbuose, kur moterys yra naujokės. Tuo būdu vyrai nori parodyti savo pranašumą ir pasiekti dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu, parodyti, kad jos vis tiek nėra jiems lygios. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio tipo darbe moterys susiduria su seksualiniu priekabiavimu, jo pasekmės darbuotojoms moterims yra rimtos ir skausmingos. Tai pasireiškia kaip chroniški kaklo ir nugaros skausmai, blogas virškinimas, valgymo ir miego sutrikimai, moterys tampa nervingos ir irzlios. (3) Įtampa, nemaloni savijauta darbo vietoje trukdo moteriai normaliai jaustis darbe ir gerai atlikti savo darbinius įsipareigojimus. 1997 metais Vilniaus Universiteto Moterų studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, 16.3 procentų apklaustų moterų buvo susidūrę su nepadoriais juokais ir pastabomis jų atžvilgiu savo darbo vietoje; 13.5 procentų buvo bendradarbių ar viršininkų liečiamos, tapšnojamos prieš jų valią; 6 procentams respondenčių buvo leista suprasti, kad paklusę viršininko įgeidžiams, jos bus gerai atlygintos (gaus geresnes pareigas, didesnę algą ir pan.). (4)

Darbo rinkos segregacija lyties atžvilgiu neapsiriboja psichologinėmis pasekmėmis. Labai svarbi ekonominė šio reiškinio pasekmė – tai nevienodas vyrų ir moterų darbinės veiklos atlyginimas. Kalbant apie Lietuvą, pastebima, kad socialinis nuosmukis, įvykęs per praėjusius reformų metus, pirmiausia palietė moterų padėtį. Moterų vidutinis atlyginimas 1997 m. buvo apie 30% mažesnis nei vyrų. (1) Toliau pateikiami Lietuvos statistikos departamento duomenys apie vyrų ir moterų vidutinio atlyginimo skirtumus (grafike nurodyta vidutinė alga litais): (5)

Remiantis Vakarų šalių tyrimais, galima pastebėti, kad kuo didesnis moterų procentas dirba tam tikrą darbą, tuo žemesnis yra to darbo vidutinis atlyginimas. Daug darbdavių, ekonomistų ir viešosios politikos kūrėjų pripažįsta, kad “moterų darbas” beveik visuomet yra apmokamas mažiau nei “vyrų darbas”, tačiau jie laikosi nuomonės, kad tam tikri darbai tapo “moteriškais” todėl, kad didelė dalis moterų laisvai pasirinko dirbti juose. Pagrindinis šios nuomonės atstovų argumentas yra teiginys, kad moterys pirmiausia yra ištikimos namams ir šeimai. Todėl jos ieško “nereiklių” darbų, kuriuose pasiruošimui, įgūdžių įgijimui nereikia didelio asmeninio indėlio, ir jos gali geriau atlikti savo įsipareigojimus namams. Kitaip tariant, moterys pačios pasirenka investuoti į darbinę veiklą mažiau, nei vyrai, todėl ir gana mažesnį atlyginimą. Šis paaiškinimas yra vadinamas žmogiškojo kapitalo teorija. (3)

Tuomet kyla klausimas, ką išties reiškia moterų “pasirinkimas”, kalbant apie jų darbinę veiklą. Iš tiesų, moterys teikia pirmenybę savo pareigoms namams ir šeimai, tačiau visiškai neaišku, kiek tai yra “savanoriška”. Žmogiškojo kapitalo teorija neatskiria paties individo prisiimtų darbinės veiklos apribojimų nuo struktūriškai primestų apribojimų. Pavyzdžiui, ar galima pasakyti, kad bedarbės motinos, kurios negali rasti patikimos ir kartu prieinamos vaiko priežiūros, išties “laisvai pasirenka” likti už darbo rinkos ribų? Dažnai moterys pasirenka žemiau apmokamą darbą todėl, kad jis geriau suderinamas su vaiko priežiūros pareigomis. Tyrimai taip pat rodo, kad darbuotojų pasirinkimas priimti specifinius darbus atspindi jiems prieinamas darbines galimybes. Ne į visus darbus moterys buvo ar yra samdomos. Pavyzdžiui, nemaža dalis darbdavių mano, kad tam tikriems darbams vyrai ar moterys yra tiesiog netinkami iš prigimties. Taip pat egzistuoja abstrakčios prielaidos apie tai, kokie darbai patinka darbuotojams priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdžiui, “Moterims šis darbas nepatiktų” arba “Šis darbas yra švarus, moterims tai patinka”.

Tačiau tarkim, kad žmogiškojo kapitalo teorija šiuo atveju yra teisinga: moterys pasirenka darbus, kuriems reikia mažiau įgūdžių ir laiko sąnaudų, mažiau pasiruošimo, nei tiems darbams, kuriuos renkasi vyrai. Kiek tai paaiškintų vyrų ir moterų algų skirtumus? Buvo atlikti tyrimai, siekiant apskaičiuoti, kiek skirtumai tarp vyrų ir moterų išsilavinimo, darbinės patirties, darbo tęstinumo, iš darbo specifikos kylančių darbo laiko ir vietos reikalavimų, ir praleistų darbo dienų skaičius atspindi jų gaunamų atlyginimų skirtumus. Visi šie ištirti faktoriai, paimti kartu, negalėjo atspindėti nei paaiškinti vyrų ir moterų gaunamų atlyginimų skirtumo. (3)

Kalbant apie darbo atlikimui reikalingus įgūdžius, prieinama prie kito žmogiškojo kapitalo teorijos sunkumo: ji teigia, kad “moteriškuose darbuose” automatiškai reikia mažiau įgūdžių, pastangų bei atsakomybės nei tradiciniuose vyrų darbuose. Ji nepaaiškina, kodėl moteriški darbai, kuriuose reikia tiek pat įgūdžių, pastangų bei atsakomybės, kaip ir tradiciškai vyriškuose darbuose, visgi yra žemiau apmokami. Matyt, tai susiję su plačiai paplitusia nuostata, kai įgūdžiai, vartojami tipiškai “moteriškuose” užsiėmimuose, tokiuose kaip mokymas, slauga, socialinis darbas, dažnai nelaikomi atlygintinais įgūdžiais, kadangi jie suvokiami tarsi moterų neapmokamo darbo namuose “pratęsimas”. O moterų darbas namuose istoriškai buvo laikomas savaime suprantamu, paprastu ir nereikalaujančiu jokio papildomo lavinimo ar apmokymo. (2)

Imant Lietuvos situaciją, pastebima, kad darbo rinkoje moterų diskriminacija įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką“ fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. (6) Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos“, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro. (7)

Nepaisant objektyvios moterų darbinės veiklos, darbdavių bei bendradarbių įsitikinimas, kad moters vieta yra namie, padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas samdant, aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Gajūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis stiprina ir gilina darbo vietų seksualinę segregaciją ir jos pasekmes, tame tarpe ir vyrų / moterų uždarbio skirtumus. Atrodo, išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis išlieka vyrų valdžioje, o privatus namų pasaulis priklauso moterims. Jei moterys ir yra darbo rinkoje, jų darbas laikomas antriniu, lyginant su vyrų darbine veikla. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad dirbančių moterų skaičius, lyginant su vyru, mažėja…

… o bedarbių moterų, lyginant su vyrais, skaičius auga:

Kaip matome iš grafikų, kuriuose pateikti dirbančių ir bedarbių Lietuvos gyventojų vidutiniai metiniai skaičiai tūkstančiais, (5) 10 dešimtmečio pradžioje dirbančių moterų buvo daugiau nei vyrų, bet šis santykis palaipsniui keitėsi, ir dabar bedarbių moterų skaičius auga greičiau, nei bedarbių vyrų. Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietą nei moterys. Tai rodo ir darbdavių polinkis į aukštesnes ir geriau apmokamų profesijų sferas rinktis vyrus. (7) Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir kitose posocialistinėse šalyse, labai dažnai susiduriame su raginimais sugrąžinti moterį į šeimą, namų židinį. Tam tikra prasme tai natūrali reakcija į neigiamas moterų profesinės veiklos pasekmes, kai, nesudarius palankių sąlygų, joms teko vadinama „dvigubo“ užimtumo našta. (6)

Taigi galima pasakyti, kad kol dirbančios moterys pirmenybę teikia savo pareigoms namų ruošai bei vaikų priežiūrai, jos neša “dvigubo užimtumo” naštą, lyginant su vyrais, ir gauna žemesnį atlyginimą už savo darbą. Viena pagrindinių kliūčių pilnesniam moterų įsitraukimui į apmokamo darbo sferą yra patikimos ir prieinamos vaikų priežiūros sistemos nebuvimas. Be to, didelę įtaką nevienodam moterų ir vyrų įsitraukimui į darbinę veiklą daro paplitęs darbdavių, bendradarbių ir pačios visuomenės įsitikinimas, kad moters vieta yra namuose. Gajūs stereotipai apie vyrų ir moterų “tinkamus” vaidmenis stiprina ir tvirtina darbo rinkos segregaciją lyčių atžvilgiu bei šio reiškinio pasekmes. Išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis yra vyro valda, tuo tarpu privatus namų pasaulis priklauso moteriai.

Naudotos literatūros sąrašas

1. K. Prunskienė. Moters vaidmuo ir galimybės visuomenėje // “Moters pasaulis”, 1997 m. lapkričio mėn.
2. Lamanna M. A., Riedmann A. Marriages and families: Making choices and facing change . – U.S., 1988.
3. Renzetti C. M., Curran D. J. Women, men and society: The sociology of gender. – U.S., 1989.
4. 1997 m. VU Moterų studijų centro atlikto moterų darbinės patirties tyrimo duomenys
5. Lietuvos statistikos metraštis 1997 m.
6. V. Kanopienė. Moterys darbo rinkoje: padėtis ir problemos // Lietuvos šeima. – Vilnius, 1995.
7. I. Litvinaitė. Maoterų darbo paieškos problemos // “Moters pasaulis”, 1998 vasario mėn.