Įvairūs straipsniai

Marius Kuitniauskas

Šiandien galima teigti, kad per pastaruosius penkerius metus susiformavo nauja Lietuvos visuomenės grupė – užsienyje gyvenantys ir besimokantys lietuviai studentai. Tai jauni, 18-27 metų amžiaus žmonės, gimę tarybiniais laikais, tačiau patyrę nepriklausomybės kovą bei nusivylimą. Jie pažįsta ir demokratiją, ir totalitarinį režimą. Dėl kritinės Lietuvos situacijos išvykę užsienin, į savo tėvynę jie gali pažvelgti iš skirtingos perspektyvos, iš šono, nebūdami tiesiogiai įtraukti į tai, kas vyksta Lietuvos visuomenėje. Studentai paprastai mokosi JAV arba Vakarų Europoje, taigi šių šalių demokratiniai režimai iš esmės keičia jų nuostatas. Šie jauni žmonės susiduria su kai kuriomis Vakarų problemomis, nebuvusiomis svarbiomis aplinkoje, kurioje jie augo ir buvo auklėjami. Viena tokių vakarietiškų problemų – rasizmas ir požiūris į atvykėlius.

Užsienyje gyvenantys studentai iš Lietuvos šia gana nauja Lietuvos visuomenei tema diskutavo savo pašto konferencijoje. Nuomonės apie tai, ar lietuviai yra rasistai, ar ne, skiriasi. Viena žmonių grupė buvo įsitikinusi, kad apskritai lietuviai nėra rasistai. Rasizmui būtini tam tikri stereotipai bei prietarai (pavyzdžiui, kad „juodukai“ yra vagys), tačiau dėl Tarybų Sąjungos politikos ir izoliacijos lietuviai jų neturi. Geležinė uždanga neleido matyti Vakaruose, kur rasizmo tema yra labai svarbi, gyvenančių tautų bei rasių. Tai priklauso ir nuo to, kaip įsivaizduojamas tipiškas lietuvis. Iš diskusijos tapo aišku, kad „tipiškas“ lietuvis – tai paprastas darbininkas, ūkininkas, o ne inteligentas. Tarybiniais laikais dauguma dirbančiųjų buvo tokie, jie neturėjo laiko keliauti į sostinę ar į artimiausią miestą, nekalbant apie kitas šalis Tarybų Sąjungoje ar net už jos ribų. Tokio pobūdžio izoliacija daugeliui žmonių neleido susitikti net su užsieniečiais, nekalbant apie skirtingos spalvos žmones.

Tarybiniais laikais Maskvoje studijavo studentai iš Afrikos šalių, tačiau sukurtas jų įvaizdis buvo labai ideologizuotas: kapitalistai su juodaisiais elgiasi kaip su vergais. Sovietiniai žurnalistai (tarp jų ir Albertas Laurinčiukas), kuriems buvo leista keliauti į JAV, pasakodavo apie tokią pačią situaciją – juodieji yra kapitalistų vergai. Rasinę diskriminaciją jie vaizdavo per ideologinę pasmerkimo prizmę. Toks įvaizdis kėlė užuojautą, o ne neapykantą ar ignoravimą.

Diskusijos dalyvis Linas išreiškė viltį, kad lietuviams niekada nekils problemų dėl rasizmo. Kaip pavyzdį jis pateikia lietuvių darbininkus, Amerikoje dirbančius „juodą darbą“ kartu su meksikiečiais bei „juodukais“ ir neturinčius su jais jokių konfliktų, nekalbant jau apie inteligentus, kurie buvo išmokyti visus laikyti vienodais.

Kita žmonių grupė pastebėjo, kad lietuviai vis dėlto yra šiokie tokie rasistai, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nedraugiškai žiūrintys į atvykėlius. Pagrindinė problema – santykiai tarp senų tėvų, kurie augo nematydami kitų kultūrų bei rasių žmonių, ir jų vaikų, nekreipiančių dėmesio į odos spalvą.

„Mano draugė iš Brazilijos, trečios kartos lietuvė, draugavo su žydu, ir jos senelė, „šimtaprocentinė lietuvė“, verkė: o vaikeli, vaikeli, kokiais laikais mes gyvename – žydas mūsų šeimoje? Niekada! Po kurio laiko draugė susirado „spalvotą“ vaikiną. Tuomet senelė pradėjo šaukti: jau geriau žydas mūsų šeimoje, nei juodasis! Ką gi, pati senelė turbūt pamiršo, kad jos vyras kilęs iš Serbijos, kadangi save ji laiko „menina brasileira“ („brazile mergina“).

Ši Dianos pastaba aiškiai parodo lietuvių rasinės tolerancijos ribas, iškėlus tarprasinių vedybų klausimą. Jei jaunimas dėl savo mylimųjų odos spalvos nesuka galvos, tai jų tėvams tai nepriimtina, kadangi jiems svarbu, ką pasakys kiti, kaip reaguos giminaičiai.

Kita nuomonė – visi žmonės yra iš prigimties rasistai. Rasizmas esąs evoliucijos kelyje išsivystęs refleksas. Egidijus tai iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

“Įsivaizduokite, kad į vieno kromanjoniečio (paskutinės žmonių evoliucijos pakopos prieš homo sapiens) teritoriją įsiveržė kitas, priklausantis tai pačiai evoliucinei pakopai, ir pirmasis griebė akmenį, o įsiveržėlis – ne. Tai tapo refleksu, ir amžiams išliko instinktas griebti akmenį, pamačius kažką ne itin draugiškai nusiteikusį. Dabar įsivaizduokite, kad šis įsiveržėlis buvo mėlynas ir jo ketinimai buvo kiek rimtesni, taigi tuometiniam žmogui atrodė logiška mušti mėlyną žmogų, nes jis yra mėlynas. Šis refleksas išliko iki mūsų dienų. Tiesa, šiandien mes negriebiame akmens, tačiau širdis nėra kupina šiltų jausmų skirtingos odos (kultūros) žmogaus atžvilgiu”. Jis paaiškina, kaip galima atsikratyti rasizmo. Pastarosios nuostatos skirtingų rasių atžvilgiu rodo, kad prietarai bei stereotipai gali būti sunaikinti, jei apie žmogaus savybes spręsime racionaliai, o ne primetant jas per rasės prizmę. Nuolat didėjanti tolerancija gali sunaikinti tiek stereotipus, tiek rasizmą.

Šio pobūdžio diskusija rodo, kad Lietuvos jaunimo nuostatos rasizmo bei diskriminacijos atžvilgiu greitai kinta – jaunuoliai nėra tokie nacionalistai (kai kurie pasakytų, net fašistai), kaip jų tėvai. Kultūrinė įvairovė yra priimama kaip natūralus dalykas, nesiremiant jokiais nedraugiškais stereotipais bei prietarais. Net jei Lietuvos visuomenėje po kokių 10-20 metų atsirastų rasizmo apraiškų, šie jauni žmonės, sugrįžę iš studijų užsienyje, bus pagrindinė atspari jėga. Jie grįš ir taps prezidentais, ministrais pirmininkais bei merais, ar bent jau dalyvaus politikos kūrimo procese. Tuomet rasinė diskriminacija turėtų išnykti iš visų Lietuvos visuomenės sluoksnių.