Įvairūs straipsniai

Guoda Aleknavičiūtė

Sociologijos bakalaurantė, Vilniaus Universitetas

Istorijoje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į  klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.

Rašau būtuoju laiku (“padėdavo”, “atsakydavo”) ne todėl, jog dabar to visiškai nebėra, tačiau vis dėlto šiandieninė situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga tradicinėms visuomenėms.

Dabartis pasižymi tuo, jog nėra vienos tiesos, kaip buvo anksčiau. Jos vietą užėmė nuomonių įvairovė, kurioje konkretus žmogus renkasi. Pastarasis reiškinys būdingas visoms žmogaus gyvenimo sritims, taip pat ir religijai.

Lietuva tikriausiai iš inercijos vis dar tebevadinama “katalikišku kraštu”, “Marijos žeme”. Beje, įdomu, kiek šie apibūdinimai atspindi tikrovę. Iki pastarojo šimtmečio religija Lietuvoje buvo grindžiama daugiau religinės tradicijos sekimu, nei asmeniniu tikėjimu. Iš kartos į kartą buvo perduodama religijos forma, o ne turinys (asmeninis tikėjimas). Tačiau dabar, kai vieną tiesą, tradiciją išstumia pasirinkimų įvairovė, atmetama ir religinė tradicija.

Atsisakius religinės tradicijos, kiekvienam žmogui paliekama pasirinkimo laisvė KĄ tikėti, KAIP tikėti, ar apskritai tikėti. Tiesa, savo gyvenimuose vis dar pastebime kai kuriuos religijos rudimentus: krikštijame vaikus, tuokiamės bažnyčioje, laidotuvių metu pageidaujame kunigo paslaugų, karts nuo karto švenčių metu užsukame į bažnyčią – dėl įvairių priežasčių: “bažnyčioje puošniau, iškilmingiau”; “seneliai nori”; “gal taip geriau…” ir pan. Tačiau esmės jau nebeprisimename, o gal jos niekada ir nežinojome. Kai kurių bažnytinių apeigų laikymasis vis dar primena apie religinės tradicijos egzistavimą, tačiau už jų (apeigų) dažniausiai nieko daugiau ir nėra. Kitaip tariant, kaip aš suprantu, religinės apeigos, Bažnyčia turėtų būti tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Deja, turėdami masę alternatyvų ir neišmokyti kaip, pagal kokius kriterijus rinktis, mes arba visai nesirenkame, o tik priimame tai, kas yra “paduodama ant lėkštutės” – iš tradicijos perduodamas kai kurias religines apeigas, už kurių jau nebepastebime Dievo, arba renkamės “savo Dievą” – abstrakčią jėgą, Visatos protą ar dėsnius – tai, kas gražiau ar protingiau skamba.

Poreikis KAŽKĄ tikėti lyg ir yra, tačiau KĄ ir KAIP tikėti?

KĄ TIKI LIETUVOS JAUNIMAS

1997/8 m. atliktas tyrimas LIKIMO tema

Beveik prieš metus 1997/98 m. rudens semestro metu VU studentai, lankę Religijos sociologijos įvado kursą (Religijos studijų ir tyrimų centre – RSTC), vadovaujami dėstytojos E.Laumenskaitės atliko tyrimą likimo tema. Bandyta išsiaiškinti jaunimo likimo sampratą, kas slypi už jos, naudojant kokybinių interviu tyrimo metodą. Buvo nurodytos gairės – tai, kokius klausimus reikėtų išsiaiškinti pokalbio metu, tačiau paties pokalbio eiga nestruktūruota (laisva).

Pagrindiniai klausimai, kurie turėjo būti išsiaiškinti pokalbių metu buvo sekantys:

• Ar tikite, kad yra likimas? Kas tai yra? (jei tiki)
• Nuo kada tikite likimu (nuo kokios gyvenimo situacijos)?
• Ar aplinkiniai (tėvai, draugai) tiki likimu?
• Kokiu pagrindu tikite, kad yra likimas?
• Ar likimas kažkaip apspręstas (Dievo, kokios nors kitokios jėgos)?
• Ar nieko neįmanoma pakeisti?
• Ar bandote atspėti likimą?
• Ar likimas veikia kiekvieną minutę, ar ne?
• Kokios gyvenimo sritys visai nuo žmogaus nepriklauso?
• Kur yra laisvo pasirinkimo sritis?
• Koks yra likimo ir Dievo santykis?
• Ar tikite prietarais ir kodėl?
• Ar tikite horoskopais ir kodėl?
• Ar tikite karma ir kodėl?
• Ar pasitikite kitais žmonėmis? Jie “geri” ar “blogi”?
• Ar laikote save tikinčiu?
• Ar vaikštote į bažnyčią?
• Ar priklausote kokiai nors religinei bendruomenei?

Be abejo, čia pateikiau tik klausimų gaires. Konkrečių pokalbių metu kai kurie klausimai buvo išplėsti, kai kurie visai neužduoti. Pokalbiai truko apytiksliai 0,5 – 1,5 val.

Šis straipsnis – pokalbių metu surinktos medžiagos interpretacija. Be abejo, ją apriboja tai, jog kai kuriuose pokalbiuose nėra paliesti kai kurie svarbūs klausimai, o taip pat tai, jog patys apklaustieji kartais neturi vienareikšmių atsakymų į užduotus klausimus (nors iš kitos pusės, atsižvelgiant į tai, taip pat galima daryti tam tikras išvadas).

Taip pat 1997/98 m. keturi VU III k. sociologijos studentai, remdamiesi atlikto tyrimo medžiaga, parašė kursinius darbus (vadovė dėst. E.Laumenskaitė): “Likimo samprata, kaip religingumo forma, Lietuvos jaunimo mentalitete” (M.Norkutė, A.Bucas) ir “Lietuvos jaunimo religinės sąmonės ypatumai: populiarios religijos apraiškos” (R.Tolpežninkaitė, G.Aleknavičiūtė). Rašydama toliau aš remsiuosi kai kuriomis antrajame kursiniame darbe padarytomis išvadomis. Dėl šios priežasties toliau rašydama galiu kai kur vartoti daugiskaitą ( pvz., pastebėjome, nusprendėme ar pan.).

KODĖL JAUNIMAS?

Kaip minėjau anksčiau, buvo pasirinkta tirti jaunimą. Taip buvo nuspręsta dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes jaunimas dar neturi pilnai susiformavusio pasaulėvaizdžio ir jautriausiai atspindi aplinkoje vyraujantį ( tėvų, senelių, mokytojų – vyresnės kartos ) požiūrį. Antra, nes jaunimo požiūris atstovauja naujus, besiformuojančius religinius įsitikinimus.

Beje, tyrimo metu buvo kalbėtasi ne tik su jaunimu, bet ir su kai kuriais žmonėmis, nebepriklausančiais jaunimo amžiaus grupei. Šioje interpretacijoje remsiuosi 126 pokalbiais su žmonėmis iš 15 grupių:

1. Mažo miestelio mokytojai ir mokiniai (4 mokytojai, 6 16-18m. moksleiviai);

2. Kauno Panemunės XII vid. m-klos mokytojai ir mokiniai (3 mokytojai, 3 13-18m. mokiniai);

3. Vilniaus mokytojai ir mokiniai (7 mokytojai, 6 16-18 m. moksleiviai);

4. Tiksliųjų mokslų studentai (15 19-24 m.);

5. Dailės Akademijos studentai (5 19-24 m.);

6. Humanitarinių ir socialinių mokslų studentai (20 20-22 m.);

7. Žurnalistikos studentai (5 III-kurso studentai);

8. Jaunimo grupė, pasivadinusi “Klanu” (6 19-25 m.);

9. Gatvės muzikantai (6 16-24 m.);

10. “Lietuvos Ryto” ir “Lietuvos Aido” žurnalistai (6 22-33 m.);

11. Kompiuteristai (6 34-47 m.);

12. Žmonės, užsiimantys magija (7: 6 20-32m., 1 42 m.);

13. Sentikiai (6: 4 68-73, 2 23 m.);

14. Seminaristai (8 – amžius nepaminėtas);

15. Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai (8 20-30 m.).

Nors buvo tiriamas jaunimas, tačiau, kaip matote, į tyrimą buvo įtraukti ir vyresnės kartos žmonės. Manau, jog reikėtų paaiškinti kodėl.

Mokytojai daro tiesioginę įtaką besiformuojančio žmogaus sąmonei, atlieka svarbų vaidmenį perduodant vyresnių kartų sukauptą patirtį ir žinias jaunesniosioms. Jų (mokytojų) požiūriai daro tiesioginę įtaką jaunimo (ypač mokyklinio amžiaus) požiūriams. Todėl svarbu pažiūrėti, kokį pasaulėvaizdį mokytojai perteikia savo mokiniams.

Žurnalistai taip pat, kaip ir mokytojai, žmonių grupė galinti įtakoti bei formuoti kitų žmonių požiūrius ir įsitikinimus. Tačiau netiesiogiai – žiniasklaidos pagalba.Todėl jų santykis su religine tikrove taip pat gali būti svarbus.

Kompiuteristai – specifinė grupė, ta prasme, jog pastaruoju metu daugeliui iš mūsų turbūt sunku savo gyvenimą įsivaizduoti be kompiuterio. Atrodo, gana dažnai tampame visiškai priklausomi, nuo šio žmogaus kūrinio, kurio paskirtis, berods, – palengvinti mūsų kasdieninį gyvenimą. Be to, kas liečia kompiuterius, dar susiduriame su reiškiniu, būdingu būtent “kompiuterizuotai erai” – virtualia realybe, kuri grasina užimti kasdieninės tikrovės vietą. Nes kompiuteriu sukurta, dirbtinė tikrovė gali pasirodyti patrauklesnė, gal net prasmingesnė už mus supančią pilną abejonių ir problemų kas-dieninę tikrovę. Taigi, kompiuteristai – žmonės, kurių profesija tiesiogiai susijusi su “kompiuterių pasauliu”, todėl buvo įdomu pažvelgti į tai, ką jie mąsto apie tikėjimą – religinę tikrovę.

Žmonės, užsiimantys magija, taip pat įdomi grupė. Jie irgi savotiškai gali įtakoti kitų žmonių likimo sampratą. Be to “gali” pažaboti nepageidautinas ar pasikviesti į pagalbą galinčias padėti jėgas. “Magų” užsiėmimas tiesiogiai susijęs su tikėjimu magija, parakrikščioniškais (nekrikščioniškais) reiškiniais, mėginimu manipuliuoti žmogaus gyvenimą veikiančiomis jėgomis.

Sentikiai, seminaristai bei šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai – žmonės, turintys aiškesnį krikščionišką tapatumą, tai yra, priklausantys konkrečiai religijai, priimantys jos skelbiamas tiesas ir tikintys toje religijoje išpažįstamą Dievą.

KAS YRA INTERPRETACIJA?

Mano uždavinys yra vienaip ar kitaip paaiškinti (paiinterpretuoti) medžiagą, surinktą pokalbių metu, o tai reiškia, jog neužtenka vien aprašyti tai, kas kuo tiki, bet reikia dar ir savotiškai nuspalvinti šiuos faktus. Tai reiškia – pamėginti atsakyti į klausimus: kodėl taip yra ir kokias tai gali turėti pasekmes ateityje. Be abejo, vienas žmogus negali susikurti pilno vaizdo apie kokį nors reiškinį (vykstantį tarp žmonių). Jis gali paimti tik kurį nors pastarojo aspektą ir pamėginti jį paaiškinti taip, kaip pats jį supranta. Toks aiškinimas nėra teisingas ar klaidingas, o yra paprasčiausia interpretacija – žiūrėjimas į reiškinį “per aiškinančiojo akinius”. Šis straipsnis – tai tik viena iš daugelio galimų interpretacijų to, kas šiandieną vyksta Lietuvos jaunimo ar apskritai mūsų – šiandieninės visuomenės atstovų sąmonėje.

Taigi, rašau ne tam, kad atsakyčiau į kažkokius klausimus, bet tam, kad ir Tu, kuris skaitai, kas čia parašyta, galbūt susimąstytum apie tai, kas vyksta Tavyje ir aplink Tave.

KODĖL POKALBIAI APIE LIKIMĄ?

“Likimo” sąvoką šiandieną neretai vartojame savo kalboje. Tai labai bendra sąvoka, kuriai dažniausiai kiekvienas suteikiame savo prasmę. Pokalbių metu buvo stengiamasi pažvelgti į tai, kas slypi už šios sąvokos, kaip ją supranta konkretūs žmonės. Pradedant nuo likimo buvo galima pereiti prie kitų nekrikščioniškų religijos apraiškų: horoskopų, karmos, magijos, burtų, prietarų. Pastaruosius tikėjimo objektus savo darbe vadinsiu populiariosios religijos apraiškomis arba tiesiog populiariąja religija.

x x x

Tam, kad medžiagą, gautą pokalbių, metu būtų galima vienaip ar kitaip interpretuoti visų pirma pokalbius reikėjo vienu ar kitu būdu sugrupuoti, pagal kokius nors pasirinktus požymius.

Kadangi kiekviename pokalbyje buvo šnekama apie likimą, tad dauguma apklaustųjų stengėsi vienaip ar kitaip jį įvardinti. Todėl pirmas požymis, pagal kurį išryškėjo dvi apklaustųjų grupės – tikėjimas arba netikėjimas likimu. Į pirmąją grupę pateko tie, kurie netiki, o į antrąją tie, kurie tiki likimu. Tai nereiškia, jog į tas grupes patekę apklaustieji visais atvejais tiesiogiai teigė tikintys ar netikintys likimu.

Minėtose grupėse išskyrėme po du pogrupius:

I grupė:

1. Netiki likimu, nes tiki savimi (tiki, jog viską pasiekti gali pats žmogus).
2. Netiki likimu, nes tiki Dievu (tiki, jog Dievas žmogui suteikė laisvą valią).

II grupė:

1. Tiki likimu tam tikrose situacijose.
2. Tiki, jog likimo nulemtas visas žmogaus gyvenimas.

Išskirtos grupės neturi griežtų ribų. Realiame gyvenime nėra nei tokių grynų grupių, nei pogrupių.

KODĖL NETIKIME LIKIMU?

Netikime likimu, nes tikime savimi

Iš 126 apklaustųjų 38 mano, jog savo gyvenimą kuria vien savo pastangomis. Šiai grupei priklauso 3 mokytojai, 5 moksleiviai, 20 studentų, 1 dirbanti žurnalistė, 4 gatvės muzikantai, 2 jaunimo grupės, pasivadinusios “Klanu”, nariai, 2 kompiuteristai bei 1 mergina, užsiiminėjanti magija.

Šie žmonės netiki nei likimu, nei horoskopais, burtais ar prietarais (populiarios religijos apraiškomis), nes visiškai pasitiki savimi. Jie mano, kad kiekvienas žmogus savarankiškai kuria savo gyvenimą, viskas priklauso nuo jo iniciatyvos, charakterio.

Jei kai kurie iš šios grupės narių ir sakosi tikintys likimu, omenyje turi savo sprendimus (“tai, ką pasirenku, ir yra likimas”), arba tai, kad žmogus negali pasirinkti gimimo vietos, konkretaus istorinio laikotarpio, tėvų, bet tai jokiu būdu nėra fatalinis tikėjimas.

Žmogaus gyvenimas priklauso tik nuo jo pasirinkimų. Jis veikia pats, nepriklausomai nuo nieko kito: “Žemė yra mūsų, mes čia karaliai” (“Klano” narys, 25 m.); “Žmogus yra stiprus, pats tvarko savo gyvenimą, kaip sako, yra vairininkas savo gyvenime” (…) “čia yra ligos požymis, dvasinės ligos, kai pradedi tikėti likimu” (tiksliųjų mokslų studentė, 22 m.); “Dabar aš niekam netarnauju, todėl mano gyvenimas yra mano” (“Klano” narys, 24 m.).

Santykis su Dievu šioje grupėje:

Arba neaiškus – apklaustieji negali paaiškinti, kas slypi už šios sąvokos. Teigiama, jog: “Dievo nėra, bet yra kažkas viršuje, kaip sako. Bet tai baimė ar dar kas nors.” (kompiuteristas); “Negaliu pasakyti, kad tikiu ir negaliu pasakyti, kad netikiu. Gal vistiek kas nors yra.” (tiksliųjų mokslų studentė). Dievu laikomos įvairios abstrakcijos: “kažkokia energijos rūšis”, “absoliutus gėris” arba yra sakoma, kad kiekvienas turi savo asmeninį Dievą (“aš pats turiu savo asmeninį Dievą, į jį kreipiuosi, kai sunku”).

Arba Dievas iš viso atmetamas, kaip pavyzdžiui: “Netikiu Dievu, tiesiogiai nebuvau pajutęs jokio Dievo piršto.” (žurnalistikos studentas); “Aš galbūt pradėsiu tikėti, kai pamatysiu savo akimis, ir tai dar nežinau.” (gatvės muzikantas); “Čia nėra kažkokios anapusybės, t.y. Dievo, viskas mano rankose”, “nėra nieko, ko tu negalėtum padaryti arba blogai, arba gerai. Tu darai, tu gyveni be jokių dievų įsikišimo.“ (“Klano” narys, 22 m.).

Įdomu pastebėti tai, jog šiai grupei priklauso vien jauni žmonės (net ir iš tų grupių, kuriose apklausiant buvo ir vyresnio amžiaus žmonių , pvz. mokytojų). Manau, jog šios grupės nariai pasižymi tais bruožais, kurie yra vertinami mūsų visuomenėje: aktyvumu, iniciatyva, veržlumu, pasitikėjimu savimi, sugebėjimu pačiam atlikti užduotis, veikti ryžtingai, sugebėjimu prisiimti atsakomybę. Tačiau būtent šioje vietoje ir iškyla problema: atsakomybė prisiimama paties žmogaus – tik prieš save patį. Veikiama, remiantis subjektyvia vertybių sistema. Kadangi žmogus įsipareigoja tik pats sau, jis elgsis taip, kaip jam atrodys – patogu ar naudinga. Jo vertybių sistema, neturinti kito pagrindo, kaip tik paties žmogaus subjektyvi nuomonė, gali tapti tokio žmogaus nepatikimumo ar neprognozuotumo priežastimi. Be abejo, tai (vengimas įsipareigoti ar prisiimti atsakomybę prieš ką nors kitą) nebūtinai turi būti akivaizdu kasdieninėse situacijose, bet, pavyzdžiui, gali pasireikšti esminėse vertybinėse nuostatose ar esant krizinėms aplinkybėms. Pavyzdžiui, tokiam žmogui gali atrodyti gerai atimti gyvybę sau ar kitam dėl subjektyvaus gėrio (abortų, eutanazijos pateisinimas).

Netikime likimu, nes tikime Dievu

Šiai grupei priklauso 31 apklaustasis, iš kurių: 2 mokytojos, 1 moksleivis, 1 DA studentė, 1 tiksliųjų mokslų studentas, 1 žurnalistė, 1 “Klano” narys, 4 sentikiai, 8 seminaristai bei 8 šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai.

Kaip minėjau anksčiau, sentikiai, seminaristai ir šv.Jonų bažnyčios bendruomenės nariai turi aiškų arba bent jau aiškesnį religinį tapatumą, tai yra jau prieš apklausiant buvo daroma tokia prielaida, o tai reiškia, jog jie buvo pasirinkti neatsitiktinai. Todėl neskaičiuojant pastarųjų grupių narių, iš anksto pasirinktų kaip turinčių konkrečias nuostatas, lieka 11 apklaustųjų, atsitiktinai patekusių į žmonių, tikinčių Dievu  (išpažįstamu Krikščionybėje) grupę. Užbėgant už akių (kol neaprašiau visų 4 grupių) aišku, jog žmonių skaičiumi tai pati skurdžiausia grupė. Taigi, nors Lietuva ir laikoma “katalikišku kraštu”, tačiau katalikiškas (ar apskritai krikščioniškas) tikėjimas vis dėlto nėra dažnas tarp Lietuvos gyventojų.

Iš pradžių, skaitant pokalbius, kurie buvo priskirti šiai grupei, gali pasirodyti, jog visas žmogaus gyvenimas yra nulemtas Dievo – “Vistiek ką aš bedaryčiau, Dievas žino, ką aš darysiu rytoj, poryt” (seminaristas A). Tačiau pažvelgus įdėmiau, paaiškėja, jog taip nėra: “Viskas iš tikrųjų nuo Dievo priklauso, bet Jėzus taip nekalba: “Tą daryk, aną daryk.” Viską pats žmogus daro, pats renkasi, bet viską žino Dievas. Žino, kada mes mirsime, kaip ten bus.” (seminaristas B); “Krikščionių Dievas ir yra tas, kuris kartu su žmogumi gyvena. Tai nėra tas pats, kai žmonės sako, kad likimas tarsi Dievas viską yra numatęs ir nustatęs.” (seminaristas C); “…turėjau mintyse tą likimą kaip Dievo valią. Dievas mums neprimeta, kad štai tu būsi kunigu ar bus santuoka ir vaikų krūva, kažko jis nori, tikisi, bet neprimeta, Jis pasiūlo. Kaip sako, Dievas visus myli, tik mūsų pareiga – atsakyti į tą meilę arba neatsakyti. Tai vėl yra laisva valia, ir aš likimą sieju grynai su Dievo valia.” (seminaristas D).

Taip pat, kaip ir pirmojoje grupėje, čia likimą kuria pats žmogus, tačiau ne vienas, o “bendrabiaudamas” su Dievu – “likimas tai yra harmoningas santykis tarp Dievo ir žmogaus valios”. (šv. Jonų bažnyčios bendruomenės narė, 24 m.)  Akcentuojamas laisvas pasirinkimas – laisva valia: “Dievas manęs neprievartauja ir man paliko laisvą valią.” ( 24m. studentė ); “Žmogus yra laisva būtybė, kuriai Dievas leido apsispręsti. Jis jį kviečia, bet palieka laisvą valią atsiliepti ar ne.” ( seminaristas ).

Kadangi visų žmonių, su kuriais kalbėtasi, buvo klausiama apie likimą, pastarosios grupės atstovai paaiškino savo likimo sampratą. Likimas šioje grupėje dažniausiai:

• arba siejamas su Dievu. Jis suprantamas kaip santykis tarp žmogaus ir Dievo valios;
• arba suprantamas kaip žmogaus nueinamas gyvenimo kelias.

Šios grupės pokalbiuose arba visiškai neužsimenama apie horoskopus, burtus, prietarus, karmą, arba sakoma, jog netikima pastarosiomis religijos apraiškomis, nes tai nesuderinama su tikėjimu Dievu ar dėl pasitikėjimo Dievu neiškyla poreikio tikėti populiariąja religija.

Tikėjimas šioje grupėje yra grindžiamas asmeniniu santykiu su Dievu. Kai kurie iš pastarosios grupės narių užsimena apie kažkokius gilius sukrėtimus, išgyvenimus ( netektis, ekstremalios situacijos, akistata su mirtimi ). Pavyzdžiais gali būti: “Klano” narys, kuris sakosi netekęs mamos; jauna mokytoja, kurios kūdikis sirgo sunkia liga ( gydytojų teigimu buvo tik 10%, jog jis išgyvens ir tik 1%, jog liks sveikas ) ir stebuklingai per trumpą laiką pasveiko. Taigi, patirtis vaidina svarbų vaidmenį asmeniniame tikėjime.

Šiai grupei daugiausia priklauso jauni žmonės. Tačiau tarp apklaustųjų sentikių ne vien jaunimas. Pastebėta, jog jie ( vyresnio amžiaus sentikiai ) linkę tikėti daugiau iš tradicijos: “Iš vaikystės aš žinau, jog yra Dievas, bet aš jo nesistengiu įsivaizduoti.” ( 68m. sentikis ); 70m. sentikė sako, jog jau vaikystėje buvo taip auklėjama ir todėl tiki, “kad žmogaus likimą apsprendžia Dievas ir jis pats”.

Čia žmogus veikia remdamasis laisva valia. Tačiau atsakomybė yra prisiimama ne tik prieš save patį, kaip pirmojoje grupėje, bet ir prieš Dievą, kas suteikia tvirtesnį pagrindą, pastovesnį charakterį pasiryžimams, įsipareigojimams. “Apskritai mūsų laikais žmonės tiki visokiais niekais, tik ne Dievu. Matai, tikėjimas Dievu reikalauja įsipareigojimų, o tai nelengva.” ( 24m. VU studentė ).

KADA TIKIME LIKIMU ?

Tikime likimu kai kuriose gyvenimo situacijose

Išskyrėme 29 apklaustuosius, kurie priklauso šiai grupei. Iš jų 3 aštuoniolikos metų moksleiviai, 6 tiksliųjų mokslų studentai, 7 humanitarinių ir socialinių mokslų studentai, žurnalistikos studentas, dirbantis žurnalistas, 2 gatvės muzikantai, “Klano” atstovas, kompiuteristas ir 5 ( iš 7 ) magija užsiimantys žmonės. Šiems žmonėms būdingas tikėjimas tuo, jog žmogaus gyvenimas ar bent jau kai kurios jo situacijos yra nulemtos žvaigždžių, Dievo ar ko nors kito, tačiau tą likimą kokiu nors būdu galima sužinoti ir keisti, juo manipuliuoti: “Na tą mažą dalį ( likimo ), tai galbūt ir Dievas apsprendžia. Bet kaip teko girdėt, nueina pas burtininkę, kažką sužino ir tikrai tai pakeičia. Pvz. žmogus sužinojo, kad jis gaus pasiūlymą važiuoti į Vokietiją – atlikti svarbų darbą. Sakė: “Nevažiuok, negrįši.” Tas pamelavo savo šefui, kad išeina į vestuves ir negali. Išvažiavo kitas žmogus ir negrįžo.” ( 18m. moksleivė ); “Taip, tikiu likimu, bet likimą galima pakeisti. Na, kaip buria iš rankos kažkas ateitį: viena ranka praeitį sako, kita – ateitį, ir tą ateitį galima keisti – tą savo likimą.” ( 18m. moksleivė ); 23m. sentikė sakosi pati burianti iš rankos, kad kažko galima būtų išvengti.

Šios grupės tikėjimui likimu būdingas bruožas – tikima tik tam tikrose situacijose. Kai viskas klostosi gerai, likimas ”nereikalingas”, juo pradedama tikėti tik tuomet, kai kas nors nesiseka arba paprasčiausiai, kada patogu: “Kartais tikiu likimu, kartais tai paprasčiausiai patogu. Jei nuotaika gera nereikia jokio likimo.” ( fizikos studentė, 20m. ); “Kartais tikiu, kartais netikiu, kad yra likimas, nesu griežtai apsisprendęs. Kaip kada.” ( III k. ekonomikos studentas ); “Kiek-vienas žmogus širdies gilumoje tiki, kad yra likimas, ypač, kai nesiseka.” ( III k. filologijos studentė ).

Tai, kas žmogaus laukia, stengiamasi sužinoti burtais ( būrimo, Taro kortomis ), chiromantijos, horoskopų pagalba, minimos Nostradamo pranašystės. Beveik niekas netiki horoskopais kiekvienai dienai, spausdinamais laikraščiuose. Dauguma apklaustųjų, priklausančių šiai grupei, tiki arba sako, jog tikėtų asmeniniais horoskopais. Viena to priežasčių, kurią jie patys mini ta, jog bendri horoskopai sudarinėjami šarlatanų arba motyvuojama tuo, kaip visi žmonės gali būti suskirstyti į 12 grupių ir kas dvyliktam – atsitikti tas pats. Iš kitos pusės, individualūs horoskopai, sudaromi astrologijos pagalba, savyje tarsi suderina ateities spėjimą ir mokslą ( astrologija laikoma mokslu, gali būti jos specialistai ir pan. ). Taip patenkinamas poreikis paslaptingus ar nepaiškinamus dalykus paaiškinti moksliškai. Tas pats liečia ir būrimą ar spėjimą iš rankos – chiromantiją. Beje, kiek tame moksliškumo dar galima būtų suabejoti.

Kas liečia horoskopus ir burtus, juose dažniausiai tikima tik tuo, kas gerai ir netikima tuo, kas pasakoma blogo: 20m. tiksliųjų mokslų studentė, skaitanti horoskopus teigia, jog “tuo, kas gero reikia tikėti”; 21m. studentė sako – “į gerą reaguoju, į blogą – ne”; 22m. IV k. istorijos studentė, teigia, jog burdamasi nori sužinoti, kas gero jos laukia. Pasirenka, kas tinka, kuo tikėti, o kuo – ne, kas jai priimtina: “Dažnai, kai sužinai, kad tavęs kažkas gero laukia ir tikiesi to. O kada tau pasako, kad čia viskas bus blogai ir panašiai, tu sakai “ai aš netikiu, tai yra nesąmonė, to turbūt nebus. Tikiu tuo, kas gerai, o tuo, kas blogai – tai ne, tai jau atrodo galima pakeisti.” .

Keletas iš šios grupės atstovų tiki karma ar reinkarnacija.Tačiau šioms sąvokoms interpretuojamos savaip: “Pagal magiją žmogus gyvena 12 kartų”, tačiau “šiame gyvenime žmogus bausmės negauna.” ( magija užsiiminėjantis vaikinas, 24m. ); “Karma – žmogaus lemties anapusinis aspektas. Jis gali pasireikšti prieš tavo gimimą ir po tavo gimimo” ( magija užsiiminėjantis vyriškis, 32m. ).

Šiai grupei priklausantys žmonės dažniausiai tiki prietarais, kurie yra arba pačių susikurti ( pvz. prieš egzaminą netvarkyti kambario arba tikėti tuo, kas kelis kartus pasikartojo ), arba į juos reaguojama iš tradicijos. Be prietarų dar minimi “ženklai”, kuriuos reikia mokėti skaityti, institucija, nuojauta, “šeštasis pojūtis”.

Likimas čia dažniausiai siejamas su kokia nors abstrakčia jėga, kuri įvardinama kaip “aukštesnės jėgos”, “kažkas aukštesnio”, “galingesnės jėgos”, kartais pavadinama Dievu ar dievybe. Jei Dievas ir minimas, tai jis suprantamas arba kaip abstrakcija, arba kaip krikščionybėje išpažįstamas Dievas, kuris, deja, yra labai tolimas ir juo įtikima tik “iš dalies arba, kai nesiseka”. “Dievas – i� kosmoso einanti energija.” ( tiksliųjų mokslų studentė, 21m. ); “Dievo nėra, bet yra absoliuti teisybė, absoliuti sąžinė.” ( 41m. kompiuteristas ).

Ši grupė puikiai atspindi šiandieninę situaciją, kurioje apstu pasirinkimų visose gyvenimo srityse, taip pat ir religijoje. Iš įvairiausių elementų, dalelių pagal kažkokius subjektyvius kriterijus ar išvis be jų yra dėliojama mozaika, koliažas. Vienu metu gali būti suderinami prieštaringi dalykai, kaip, pavyzdžiui, tikėjimas Krikščionybėje išpažįstamu Dievu bei tikėjimas reinkarnacija ar karma.

Likimu, horoskopais, būrimais, prietarais galima tikėti, kada norisi , kada blogai ar kada patinka. Galima susikurti savo Dievą, kuris prisimenamas, kai to mums reikia, nes pasirinkimo laisvė ir jų ( pasirinkimų ) daugybė sudaro tam sąlygas. O šiuo atveju pasirinkimas dažnai suprantamas kaip rinktis bet ką ir bet kaip.

Manau, jog šiai grupei, kaip ir pirmajai, būdinga atsakomybė tik prieš save patį ir tai tik kai kuriose situacijose, kitose gi situacijose vengiama įsipareigojimų ir atsakomybė perkeliama kažkam kitam ( likimui, žvaigždėms ar dar kažkam ). Tiesa, būna situacijų, kuriose žmogus iš tiesų pasijunta bejėgis prieš kažką, kas nuo jo nepriklauso, todėl mėgina tai apeiti, išvengti kažkokio nepageidautino poveikio. Mano manymu, jog šiai grupei, kaip ir pirmajai būdingas nepastovumas, neprognozuotumas, nes elgesio pagrindas yra asmeniniai interesai, motyvai, veikiama taip, kaip man patogiau, naudingiau.

Šiai grupei priklauso net 5 iš 7 magija užsiiminėjančių žmonių. Jau pats jų užsiėmimas byloja apie tai, jog šie žmonės kažkokias jėgas stengiasi panaudoti tam, kad pasiektų kažkokius savo tikslus, stengiasi manipuliuoti jomis. Buvo įdomu pažvelgti kuo ir kaip tiki ši specifinė grupė – “magai”. Jie mini tokius tikėjimo objektus kaip “astralinis planas”, “bioskafandras”, “sielos, likimo, vardo skaičiai”, “astralinis-jausmų-proto pasaulis”. Į vieną visumą suplakama daug įvairių dalykų: burtai, ateities spėjimas iš rankos, žmogaus gyvenimas kaip jam patinka, tikėjimas Šėtonu, anarchija, laisvė. Čia ypač stengiamasi išvengti įtampos tarp to, kas racionalu ir iracionalu, nes tai, kas paaiškinama moksliškai “tikra”, o kas nepaaiškinama – ne. Magijos atstovai dar ryškiau pailiustruoja, minėtą “koliažo lipdymą” dažniausiai iš atsitiktinių gabaliukų. Tai pasekmė to, jog religinė tradicija atmetama, o vietoj jos siūlomi įvairiausi pasirinkimai, o ne kažkokia vientisa sistema, kuria galima būtų tikėti.

Tikime, jog visas mūsų gyvenimas apspręstas likimo

29 apklaustieji, fatališkai tikintys likimu, priklauso IV grupei. Tai 8 mokytojai, 4 moksleiviai, 9 studentai ( nei vieno studijuojančio humanitarinius ar socialinius mokslus ), 3 dirbantys žurnalistai, 3 kompiuteristai, “Klano” narys, vaikinas, užsiiminėjantis magija. Jie tiki, jog jų gyvenimas yra apspręstas kažko tai kito, ir jie patys arba neturi pasirinkimo, arba jis yra labai nedidelis: “Likimas žmogui nulemtas yra. Jis turbūt jį atsineša ateidamas į šitą žemę, ir kažin ar jo pastangos ten…svarbiausia, jis nežino to likimo ir tos jo pastangos kažin ar ką nors keičia. Man regis, kad nelabai.” (fizikos mokytoja, 57m. ); “Aš jam pavaldus. Kaip yra, taip yra, (…) likimo padaryti neįmanoma.” ( DA studentas, 20m. ); “Žmogus negali keisti savo gyvenimo.” ( XI kl. moksleivė ); “Kada gimsta žmogus, įvesta į tam tikrą kompiuterį jo likimas. Aš negaliu pakreipti savo likimo.” ( pradinių klasių mokytoja, 62m. ); “Tu nori padaryti vienaip, bet tau niekaip nesigaus, nes nulemta kitaip.” ( pradinių klasių mokytoja, 42m. ); “Absoliučiai visus gyvenimo įvykius apsprendžia likimas. Visi mano gyvenimo priimti sprendimai ir yra likimo sprendimai.” ( DA studentė, 22m.); “Likimą galima pavadinti atsitiktinumu. Aš jam pasiduodu, esu jo blaškomas. Likimas veikia su kiekvienu žingsniu.” ( DA studentas, 20m. ).

Neatsitiktinai pateikiau tiek daug citatų, iš kurių autorių daugiausia mokytojos ir DA studentai. Įdomu pastebėti, jog pastarųjų grupių atstovai daugiausia fatališkai tiki likimu. Vėliau pamėginsiu paieškoti priežasčių, kodėl taip yra.

Likimą, kuris apsprendžia gyvenimą, ir kurio negalima pakeisti, anot didžiosios šios grupės atstovų, nulemia Dievas. Tačiau jis arba labai tolimas, arba išvis sunku pasakyti, kas tai yra: 57m. fizikos mokytoja save laiko Romos katalike, bet į Dievą žiūri su baime: “gal neteisingai gyvenau, gal nemokėjau ko daryti, gal mažai prašiau, mažai maldavau ar mažai minėjau Jį.”; “Viską nulemia Dievas. Dievas – kažkas aukštesnio už žmones, kas tvarko jų gyvenimus.” ( XI kl. moksleivė ); “Tikiu Dievu, bet negaliu pasakyti, kas tai yra.” ( kompiuteristas, 47m. ).

Taip pat likimas gali priklausyti nuo aukštesnės jėgos neįvardinamos Dievu: “Žmogaus gyvenimą lemia atsitiktinumai. Atsitiktinumai niekieno nevaldomi.” ( politologijos mokytoja, 42m. ); “Žmogus jau gimdamas atsineša kažkokį likimą. Kas tai lemia? Mes visi lyg susitarę kartojam, kad tai Dievas, bet tiksliai nežinom. Turbūt tai lemia kažkokia jėga iš aukščiau – tos jėgos, kurių mes nesugebame suvokti.” ( pradinių klasių mokytoja, 42m. ); “Likimą apsprendžia protėviai. Nuo savęs tu praktiškai nepriklausai.” ( DA studentė, 20m. ); “Likimą apsprendžia – nevadinčiau nei Dievu, nei kažkokia Visatos jėga, bet kažkas yra.” ( tiksliųjų mokslų studentas, 24m. ).

Dalis šiai grupei priklausančių apklaustųjų nemano, jog likimą kokiu nors būdu galima sužinoti tam, kad jį galima būtų kaip nors keisti. Todėl netiki nei horoskopais, nei burtais. “Aš manau, kad tų būdų nėra ( sužinoti likimą ). Ir visi tie spėliojimai, tie būrimai ir kitokie būdai atspėti savo likimą, tai yra tokia saviapgaulė, savęs nuteikimas ir įtikinimas ir tikrai neatspindi realybės. Taip nebūna.” ( fizikos mokytoja, 57m. ). Kita dalis mano, jog vis dėlto galima sužinoti tai, kas tavęs laukia, bet to pakeisti negalima.

Nedidelė dalis tiki horoskopais ar burtais, taip pat dauguma silpnai arba visai netiki prietarais. Tačiau pastarojoje grupėje keletas apklaustųjų tiki sapnais, dvasiomis ar poltergeistu, buvo minimi ateiviai, Vanga, ekstrasensorika. Be to, šioje grupėje dalis apklaustųjų tiki karma – tuo, jog vienas ( buvęs ) žmogaus gyvenimas apsprendžia kitą. Tokia karmos samprata tiesiogiai susijusi su lemtimi – tuo, jog žmogaus gyvenimas yra nulemtas iš anksto.

Šioje grupėje manoma, jog žmogus praktiškai yra pasyvus, nes jo gyvenimas vienu ar kitu būdu yra apspręstas. Tokiu atveju, jei žmogus nesijaučia pats veikiantis, pats besirenkantis, jis negali įsipareigoti, prisiimti atsakomybės, nes mes nesame atsakingi už tai, kur patys neveikiame.

Pastebėjome dvi galimas to priežastis:

Pirma ta, jog žmogus supranta, jog daug kas nuo tavęs nepriklauso, jaučiasi bejėgis prieš kažkokius įvykius ar reiškinius, ir todėl susitaiko su pasyvumu ir kitose gyvenimo srityse, kuriose galbūt galėtų pats veikti. Pavyzdžiui, 16m. mergaitė serga cukriniu diabetu, keturis kartus per dieną yra leidžiami vaistai, be to, prieš du metus mirė jos mama. Taigi, mergaitė “susitaiko su savo likimu”. Taip pat mokytojos bei Dailės Akademijos studentai gali tikėti dėl panašios priežasties. Pavyzdžiui, visos mažo miestelio mokytojos fatališkai tiki likimu. Tai gali būti dėl to, jog sovietiniais laikais jos jautėsi visiškai priklausomos nuo sistemos, jos buvo įrankiu, kurio pagalba buvo ugdomas “sovietinis” jaunimas. Toks priklausomybės pojūtis galėjo įtakoti pasyvumo, bejėgiškumo jausmo atsiradimą ir kitose gyvenimo srityse. DA studentų pasirinkimas studijuoti dailę, būti menininku iš vienos pusės taip pat yra apspręstas prigimties, gabumų, todėl gali susidaryti įspūdis, jog gyvenime daug kas priklauso ne nuo tavo pastangų, o nuo sugebėjimų, kuriuos tu atsineši ateidamas į šį pasaulį.

Antra priežastimi gali būti ta, jog jauni žmonės vengia įsipareigojimų, suvaržymų, kurie gali reikšti sustabarėjimą, “nešiuolaikiškumą”. Todėl visiškai nusimetama atsakomybė ir plaukiama pasroviui. Tokių žmonių santykis su kasdienybe ne tik fatalinis, bet ir manipuliacinis – jie savotiškai manipuliuoja kasdienybe, vengia atsakomybės dėl to, jog taip patogiau.

x x x

Kiek pastebėjome, vyraujantys žmonių požiūriai bene labiausiai priklauso nuo istorinės-kultūrinės situacijos, visuomenėje vyraujančių vertybių, nes skirtingoms amžiaus grupėms būdingi skirtingi pasaulėvaizdžiai. Kadangi šiandieninė visuomenė iš mūsų reikalaujama tokių savybių kaip aktyvumas, mobilumas, pasitikėjimas savimi, sugebėjimas prisitaikyti vis naujose situacijose, natūralu, jog tarp Lietuvos jaunimo vyrauja 3 pagrindinės tendencijos – iš 45 studentų: 21 turbūt aktyviausių (daugiausia humanitarinių ir socialinių mokslų) studentų visiškai pasitiki savimi ir įsitikinę, jog jų gyvenime viskas priklauso vien nuo jų pastangų; 14 – kai kuriose situacijose tiki “viskuo po truputi” – tuo, kuo konkrečioje situacijoje patogiausia ar naudingiausia – tai, manau, puikiai atspindi vieną pagrindinių šiuolaikinės visuomenės bruožų – vartotojiškumą; 9 ( daugiausia DA ) studentai fatališkai tiki likimu, nes dėl vienų ar kitų priežasčių jaučiasi esantys pasyvūs savo gyvenime arba paprasčiausiai savo atsakomybę perkelia kažkam kitam. Tarp likusių apklaustų žmonių taip pat vyrauja pastarosios trys tendencijos.

Katalikiškas ( krikščioniška ) tikėjimas Dievu ( t.y. gyvas, gilus santykis su Dievu ) rečiausiai pasitaikantis tarp Lietuvos gyventojų. Jis glaudžiai susijęs su asmenine patirtimi, kokiais nors ypatingais ( t.y. skaudžiais, pritrenkančiais, sugniuždančiais ) išgyvenimais.

Taip pat tai, kuo mes tikime, daugiau ar mažiau susiję su siauresne mus supančia aplinka: profesija, užsiėmimu, grupe, su žmonėmis, kuriais leidžiame laisvalaikį ir pan. (mokytojos, “magai”, seminaristai, DA studentai).

Situacija, kuri matyti iš šių pokalbių aprašymo, manau, būdinga ne tik tiems 126 apklaustiesiems, tačiau daugiau ar mažiau visiems Lietuvos žmonėms. Kalbant dar plačiau panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet visose Vakarų šalyse.

x x x

Dėkoju visiems žmonėms, kokiu nors būdu dalyvavusiems šiame tyrime.

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybės ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nūdienos žmogus gali būti ir yra atsakingas už visuomenėje vykstančius procesus; kiek įmanoma efektyvi jų kontrolė ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Mūsų laikų visuomenėje akivaizdūs tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis įsitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologijų vystymasis, gamybos proceso ir masinės kultūros standartizacija, tarpininkaujančios patirties plitimas ir pan. Visa tai įgalina socialinės agentūros atkerėjiimą, globalizaciją, o kartu formuoja ir kitokį žmogaus santykį tiek su savimi, tiek su supančia aplinka: suteikiamos galimybės greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialinių aplinkų ir atlikti įvairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumų produktus (netgi priartėti prie tokių aplinkų, kuriose tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio įmanomų alternatyvų. Plečiasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrovė. Tačiau kita šių procesų pusė – atomizacija: į tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininkų; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neįpareigojančiu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikėjimui ir atsakomybei; sunkiai beįmanomas vientiso savęs vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinką, jaučiasi vienišas ir nesaugus, susvetimėjęs socialinės tikrovės atžvilgiu, bejėgis, negalėdamas kontroliuoti, įvaldyti bei keisti visuomenėje vykstančių procesų, rasti jiems racionalių paaiškinimų. Jis svetimas jam nepaaiškinamos tikrovės atžvilgiu, todėl dažnai visą atsakomybę ir veikimo iniciatyvą atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikių nepatenkinimas ir siekis adekvačiai juos patenkinti skatina žmones ieškoti naujų saviraiškos ir savisaugos sričių.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikinės visuomenės procesu, turinčiu įtakos aukščiau minėtiesiems, – tradicinio religingumo ir tradicinio bažnyčios vaidmens transformacija. Jei anksčiau tradicinės religinės doktrinos suteikdavo žmonėms visuotinę vertybinių orientacijų struktūrą, nusakydavo galutinius jų gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdienę veiklą į šio tikslo realizavimą, tai dabar pamažu nusigręžiama nuo tradicinės religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrėžtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojančios galios, struktūravusios žmonių gyvenimą, ir kad žmonės gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi, įgauna kitokį turinį. Tai patvirtina naujų religingumo apraiškų, religinių praktikų, religinių scenarijų gyvybingumas žmonių mentalitete ir elgesyje. Šiandien žmonės savo pasitikėjimą ir atsakomybę orientuoja į naujas tikybas, naujų religinių įsitikinimų sistemas, religines grupuotes, kurių kūrimosi tendencija išryškėjo jau XXa. pradžioje, po antrojo pasaulinio karo. Tai paliudija naujojo religingumo formavimąsi; pamažu jis įgyja institucionalizuotas formas, gąsdina savo tariamu (perdėtu) agresyvumu ir destruktyvumu. Būtų galima paminėti tokius šio proceso ypatumus: ezoterinės, kultinės, spiritualistinės simbolikos antplūdis; pakitęs santykis su anapusybe, transcendencija; eklektiško religinio tapatumo ir pasaulėžiūros, neįpareigojančios ir nesaistančios griežtais reikalavimais, formavimasis; funkcinio ir fatališko santykio su pasauliu įsivyravimas. Panašu, kad kuriasi nauja religinė rinka, siūlanti patogų, priimtiną tikėjimą ir lengvą, neskausmingą išganymą.

Viena iš šio naujojo religingumo formų būtų galima laikyti ir tikėjimą likimu. Tiek kasdienė mūsų patirtis, tiek įvairūs kiekybiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad šiandien ši religingumo apraiška yra stipriai įsišaknijusi žmonių sąmonėje ir elgsenoje. Likimas – tarsi mažas gyvenimo modelis, todėl jo samprata gali pasitarnauti kaip priemonė atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrą, jauseną ir laikyseną, atspindėti socialinį pasaulį jo akimis: kiek žmogus jaučiasi atsakingas už jame vykstančius procesus, už jų eigą ir kryptį? Kiek jis laisvai ir nevaržomai gali tai įtakoti?

Tad kokią tikrovę slepia likimo metafora?

Šiandien Lietuvos žmonių mentalitete pastebimos kelios pagrindinės likimo sampratos, kuriose ir atsispindi jaunuolių jausenos, laikysenos šiandienos pasaulyje – tarpinė, nusakoma kaip žmogaus ir dievo bendradarbiavimas, likimo vergai ir likimo kalviai (pažymėtina, kad duoti pavadinimai tėra tik sąlyginiai).

Pirmoji laikysena pavadinta tarpine, nes čia visa žmogaus egzistencija – kelias nuo gimimo iki mirties – suvokiamas kaip bendras jo paties ir dievo veikimas, kūrimas, harmoningas jų bendradarbiavimas. Kasdienybėje toks žmogus – savarankiškas ir veiklus, sugebantis išskleisti savo potencijas, rinktis savo valia, noru ir intencija, kurti savo likimą, brėžti savo gyvenimo orientyrus. Bet vis dėlto pilnutinis žmogaus gyvenimo įprasminimas ir pagrindimas neįmanomas be dievo malonės ir palaimos. Paprastai jis suprantamas dvejopai. Vieniems būdinga krikščioniško Dievo samprata: jis suvokiamas kaip kūrėjas, kaip asmeniškas dievas, dalyvaująs žmonių gyvenime, kaip gailestingas ir teisingas bei galintis nubausti Viešpats. Gi žmogus – jo kūrinys, turintis laisvą valią ir galimybę veikti. Žmogaus ir Dievo santykis – asmeniškas, sąmoningai suvoktas, abipusis, turintis grįžtamąjį ryšį. Nejaučiama jokia prieštara tarp žmogiškojo ir dieviškojo pradų, nes jie veikia kartu, vienas kitą papildydami. Ir tik toks ryšys užtikrina žmogiškosios egzistencijos pilnatvę. Kitiems gi dievas – beasmenė jėga, energijos rūšis, dėsniai, nubrėžiantys tam tikrus orientyrus laisvam žmogaus pasirinkimui, kaip kažkas iš aukščiau, iš ten. Panašu, kad ši laikysena turėtų būti priimtiniausia tradicinio (katalikiško) mentaliteto žmonėms, nes joje mažiausiai katalikiškai sąmonei svetimų elementų. O tam, kad pateikiamos šiek tiek skirtingos dievo apibrėžtys, gali įtakos turėti pliuralistinė šiuolaikinio žmogaus patirtis, kurios pagrindinė nuostata yra nesirinkti, neturėti jokių rinkimosi kriterijų arba rinktis bet ką. Toks rinkimosi/nesirinkimo būdas taikomas ir religiniuose dalykuose (religinis pliuralizmas): išlieka poreikis tikėti, tačiau keičiamas tikėjimo turinys, pasirenkant bet ką, kas yra priimtina ir patogu. Todėl gali būti taip lengvai keičiamas ir įprastai suvokiamo dievo (krikščioniško dievo) sampratos turinys, bet kokias kitas aukštesnes jėgas įvardijant dievu.

Tokiomis gyvenimiškomis nuostatomis besivadovaujantys žmonės realiausiai gali įtakoti visuomenėje vykstančius reiškinius, juos kontroliuoti ir būti atsakingais už juos.

Žmones, kuriems būdinga antroji laikysena, būtų galima pavadinti likimo vergais. Jei pirmąją poziciją palaikantys žmonės suvokia save kaip kuriančius, tvarkančius savo gyvenimą ir veiklą su jų dievo pagalba (bendras žmogaus ir dievo kūrimas), tai šie jaučiasi visiškai arba beveik visiškai priklausomi ir suvaržyti, negalį pakeisti gyvenimo savo pastangomis ir vidinėmis potencijomis, jam suteikti aiškią kryptį ir tikslus. Visą savo atsakomybę, veiklos aktyvumą ir iniciatyvą jie projektuoja, atiduoda ne sau, o kažkam kitam, likimui. Likimas paprastai personifikuojamas į aukštesnę beasmenę jėgą, valdančią žmones, jų likimus ir gyvenimus. Šioje likimo sampratoje ryškiausiai atsispindi šiandienos žmogaus bejėgiškumas ir nesaugumas, nesugebėjimas artikuliuotai paaiškinti jį supančios aplinkos ir pateikti racionalių šios priklausomybės argumentacijų. Tai sudaro prielaidas formuotis fatališkam žmogaus santykiui su pasauliu, kur jo veikimo laisvė – labai maža ir ribota, o priklausomybė nuo kažko kito - labai didelė.

Neretas savo gyvenimą bando paaiškinti, pasitelkdamas karmos sąvoką. Karma yra žinoma kaip indų religinės filosofijos sąvoka, dogma, reiškianti žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visumą, nulemiančią jo artimiausią persikūnijimą. Tai – savotiškas dėsnis, automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas, paaiškinantis, kas žmogaus laukia po jo mirties ir kodėl socialinė žmonių padėtis yra nevienoda. Panašu, kad karmos samprata patogi ir priimtina tuo, jog ji leidžia pateisinti žmogaus nesavarankiškumą ir silpnavališkumą, pasyvią jo laikyseną, santykį su pasauliu, kur jo atsakomybė ir iniciatyva atiduodama beasmenės jėgos kompetencijai.

Labiausiai tikėtina, kad toks santykis su pasauliu yra būdingas vyresnės kartos žmonėms. Beveik visi jie turi vienokią ar kitokią sovietmečio patirtį, kai viskas buvo garantuota (darbo vieta, atlyginimas, gyvenamasis plotas ir t.t.) ir nereikėjo dėti didelių pastangų savo gerovei užtikrinti. Gi šiandien gyvenimas iš jų reikalauja daug ko – veiklumo, aktyvumo, komunikabilumo, atsakomybės ir iniciatyvos. Daugumai jų dabar sunku pritapti, persiorientuoti prie šiuolaikinės gyvensenos tempų, todėl jie save vertina kaip pasyvius ir praradusius atramą savo gyvenime bei neturinčius jokios sprendžiamosios galios socialinės problematikos svarstyme.

Trečiosios laikysenos atstovai likimo kalviai, savarankiški ir niekieno nevaržomi, save laiko savo valios ir likimo šeimininkais, savarankiškai obliuojančiais savo gyvenimą ir veiklą. Paprastai tokie žmonės deklaruoja savo nepriklausomybę ir nėra linkę sieti savo gyvenimo prasmingumo su kokio nors dievo veikimu. Tačiau nemaža dalis tokių, kurie visgi palieka vietos šiokiam tokiam dievo dalyvavimui jų gyvenime. Neklystume sakydami, kad tokia gyvenimo vizija priimtiniausia paaugliams, jaunuoliams, kurie visgi neturi realios įtakos socialinei raidai ir įvykiams. Visiškai tikėtina, kad pastarieji atspindi šiuo metu itin populiarią nieko nepaisančio, apie nieką negalvojančio jaunuolio, nesibodinčio paminti visas senas vertybes ir maksimas, poziciją. Taipogi ji turėtų būti patraukli ir vadinamiesiems kultūriniams marginalams, propaguojantiems alternatyvinį gyvenimo stilių: jie mažai įsijungia į socialiai aprobuotas aplinkas, renkasi neformalius saviraiškos būdus (tarkim, grojimas ir uždarbiavimas gatvėse), buriasi į uždaras grupuotes; čia jie kuria savo pasaulį, pritaikydami jam įvairius socialinės tvarkos atributus (savos struktūros buvimas, taisyklių galiojimas). Tiek vienų, tiek kitų elgsenoje galima įžiūrėti bėgimą iš socialiai reglamentuotos erdvės. Jie bėga, nes taipogi jaučiasi bejėgiai ir negalintys rasti aiškaus atsakymo į iškylančius klausimus. Tačiau savo bejėgiškumo jie neprojektuoja, nesuverčia likimui kaip beasmenei tikrovei, o jį kompensuoja, kurdami sau priimtinus elgesio modelius.

Aprašytos žmonių laikysenos – savotiški teoriniai konstruktai, kurių visgi nereikėtų laikyti idealiais ir universaliais. Jie padeda įsigilinti į lietuvių mentalitetą, pažinti jų pasaulio refleksiją, santykį su socialine erdve ir joje vykstančiais procesais. Ir visgi tenka konstatuoti tai, kad lietuvių mentalitetas dar nėra pasiekęs brandos stadijos, nes tik nežymi visuomenės dalis jaučiasi realiai galinti įtakoti joje vykstančius procesus, gylį ir kryptį, prisiimti už tai atsakomybę.

Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai?

Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens – to pavyzdžiai randami tiek įvairių kultūrų literatūroje bei mituose, tiek kasdieniniame gyvenime. Tačiau tik vakarietiškoje kultūroje meilei yra priskiriama ypatinga vertė ir ji susiejama su vedybomis.

Nelengva atsakyti, kodėl skirtingų kultūrų atstovai jaučia tas pačias emocijas, kadangi emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai, kurie įgauna prasmę tik konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak socialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio sužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo. Remiantis šia teorija, socialinė ir kultūrinė aplinka smarkiai įtakoja tai, kaip žmonės įvardina savo jausmus.

Vakarietiška kultūra įvairiais būdais skatina meilės jausmus. Ji mus moko, kad praktiškai kiekvienas žmogus įsimyli, ir tai paakina žmones tam tikrus savo jausmus įvardinti kaip “meilę”. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra tarsi “ruošiami” meilei: jau vaikiškose pasakose nuolat susiduriama su meilės, kovos dėl savo išrinktojo/išrinktosios ir laimingo gyvenimo porai apsivedus motyvu. Literatūroje, filmuose, kitose masinės informacijos priemonėse pateikiami įvaizdžiai kuria visuotinai priimtą meilės paveikslą bei suvokimą.

Kultūra įtakoja, kaip žmonės suvokia ir pavadina tai, ką jaučia. Daugelis žmonių kaip meilę įvardins sekančius veiksmus: susižavėjimo jausmas, pirmą kartą susitikus; svajonės, susirūpinimas dėl kito asmens; troškimas būti kartu su juo; pavydas varžovams; tikėjimas, kad šis jausmas yra viena ir vienintelė meilė ir jis truks amžinai. Įvardinus savo jausmu, jais vadovaujamasi. Čia svarbus vaidmuo tenka vadinamoms “jausmų taisyklėms”. Pavyzdžiui, “jausmų taisyklės” teigia, kad mes turime jaustis liūdni per laidotuves, bet linksmi per vestuves ar krikštynas. Nejausdami to, ką turėtume, mes jausimės kalti ir save versime pajusti “tinkamus” jausmus. Mes galime bandyti numalšinti meilės jausmus, kai jie mums atrodo netinkami; arba sukelti juos, jei mums atrodo, kad jie atsilieka nuo situacijos. Taigi meilė yra sukonstruota patirtis, kuriama iš jausmų, idėjų ir kultūrinių simbolių.

Bet iš kur kilo ši mūsų kultūroje įsitvirtinusi vakarietiška meilės samprata? Jos užuomazgos sutinkamos jau antikinėje Graikijoje bei Romoje. Dar Sapfo išskyrė “meilės ligos” simptomus, kurie išliko dvidešimt penkis šimtmečius: mikčiojimas, paraudimas, širdies virpėjimas, nuolat judančios akys, raumenų virpėjimas, silpnumas ir blyškumas.

Tačiau meilė senaisiais laikais labai skyrėsi nuo to, kuo ji tapo vėliau. Ji nebuvo suprantama kaip garbinimo ar vedybų dalis. Meile buvo įvardinami santykiai tarp vedusių vyrų ir prostitučių, ar tarp vyrų ir jaunų berniukų. Paradoksalu, kad moderni meilės samprata kilo iš senovės graikų meilės supratimo ir yra jam gana artima, tuo tarpu graikų meilės formos ir idealai šiandien laikomi nemoraliais ir, didžiąja dalimi, nelegaliais modernioje visuomenėje.

Antikinėje graikų visuomenėje moteris užėmė gerokai žemesnę, nei vyro, socialinę padėtį, buvo neišsilavinusi, ir net aukštesniojo sluoksnio moterys turėjo daugiau bendro su tarnais bei vergais, nei su savo vyru. Heteroseksualiai meilei buvo skiriama mažai dėmesio. Žymiausi graikų filosofai aukštino meilę ir draugystę tarp vyrų. O garsieji Sapfo aprašytieji meilės ligos simptomai buvo skirti apibūdinti vienos moters meilę kitai.

Senovės romėnų meilė buvo dažniau heteroseksuali, nei homoseksuali, tačiau kaip ir Graikijoje, ji sutinkama nesantuokiniuose ryšiuos ir susijusi tik su svetimoteriavimu. Kaip rašo Ovidijus savo I amžiaus veikale “Meilės menas”, meilė buvo elegantiškas apgaulės žaidimas, nesiremiantis rimtais ar ilgai trunkančiais ryšiais. Tų laikų rašytojai teigia, kad Ovidijaus knyga apie flirtą ir svetimoteriavimą visą jo kartą išmokė meilės žaidimo. Ovidijaus aprašytuose žaidimuose svarbus vaidmuo teko apgavystei bei meilikavimui, susietam su švelnaus dėmesio išraiškomis. Buvo leidžiama suvaidinti meilės ligos simptomus, kad pagreitinti romaną. Vienoje savo poemų Ovidijus aprašo, kaip meilužiai pobūvyje gali slapčia bendrauti karštų žvilgsnių, švelnių gestų, specialių sutartinių kodų pagalba.

Vakarietiška meilės ideologija daugiau remiasi viduramžių meilės idealu, nei jausmingais Ovidijaus meilės žaidimais. Garbinanti meilė remiasi idėja, kad meilė tarp lyčių yra aukščiausia žemiškojo gyvenimo vertybė. Buvo tikima, kad meilė yra užvaldantis jausmas, kurį įkvėpia mylimo asmens grožis ir būdas; kad jis ištinka staigiai ir nevaldomai vos pirmą kartą pamačius mylimąjį; kad įsimylėjėliai yra likimo skirti vienas kitam; kad meilė veda į nuostabią palaimą arba begalinį skausmą; kad ji dvasiškai palaiko ir suteikia kilnumo mylinčiajam. Garbinanti meilė jungė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas prisirišimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai tikslai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Įžymieji šios meilės pavyzdžiai – Tristanas ir Izolda, Lanselotas ir Ginevra – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama ne tarp vedybų partnerių, o už santuokinių ryšių ribų.

Šios meilės ideologija moterį pavertė garbinimo objektu. Šis garbinimas buvo paralelinis religiniam Mergelės Marijos garbinimui. Riteriškumo tradicijų atgarsiai etikete išliko iki šių dienų. Kai kurie pagarbos moteriai ženklai – durų atidarymas, cigaretės pridegimas – nesutinkami kitose kultūrose, pavyzdžiui Indijoje ar Japonijoje – čia iš moters laukiama, kad ji rodytų pagarbą vyrui.

Garbinanti meilė suformulavo supratimą, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, gimusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš feodalinės aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Vėliau, atėjus industrializacijai ir urbanizacijai, meilės ideologija paplito tarp darbininkų klasės. Sąryšis tarp meilės ir vedybų pirmiausia atsirado Anglijoje. Tuo tarpu kontinentinės Europos literatūroje vis dar vyravo garbinančios meilės tradicija, kuomet meilė nesiejama su santuokiniais ryšiais. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir smerkė aristokratų santuokinę neištikimybę.Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Geriausiai ši ideologija išreikšta Miltono “Prarastajame rojuje”, viename iš nedaugelio pasaulinės literatūros kūrinių, kuriame išaukštinama vedybinė meilė.

Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą įtakojančia jėga, romantiškos meilės ideologija susiliejo su vedybų idėja. Atsirado nauja literatūros forma – romanas, kurio siužeto centre sutinkame meilės paieškų bei socialinio mobilumo temą, o vedybos užtikrina laimingą pasakojimo pabaigą. Samuelio Ričardsono romanas “Pamela”, kuriame tarnaitė išteka už savo pono, yra pirmas šio žanro pavyzdys. Šis pagrindinis siužetas tapo prototipu meilės istorijoms, kurios šiandien dominuoja pop-kultūroje.

Meilės tema neišliktų tiek amžių, jei nebūtų susijusi su kitomis esminėmis vakarų kultūros dalimis. Individualizmas, glūdintis romantinės meilės sampratos esmėje, turi gilias šaknis religiniame, ekonominiame ir politiniame Vakarų gyvenime. Du svarbiausi istoriniai individualizmo šaltiniai – protestantizmo plitimas ir kapitalizmo iškilimas. Protestantizmas pabrėžė individualizmą ir savęs pažinimą, aukščiausią dvasinę reikšmę suteikdamas tiesioginiam individo ir Dievo ryšiui. Kapitalizmas suformavo naują individo, kaip laisvo asmens, nepriklausančio nuo tradicijų, visuomenės ir net kitų žmonių, turinčio teisę kilti ir kristi per savo paties pastangas, idėją. Teisė pačiam rinktis vedybų partnerį buvo svarbus žingsnis individualios laisvės augime Vakarų Europoje. Pastebėta, kad individualizmas stiprino ne tik rūpinimąsi savimi, bet ir pabrėžė artimų asmeninių santykių reikšmę.

XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima centrinę padėtį žmonių gyvenime. Daugumai žmonių meilė tebėra svarbi vertybė. Tiesa, realiame gyvenime sutinkama meilė gerokai skiriasi nuo literatūroje, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse pateikiamo meilės stereotipo. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, abejotina pati “vienos ir vienintelės” meilės idėja – žmonės prieš susituokdami dažniausiai būna jau keletą kartų išgyvenę meilės jausmą. Meilė staiga, “iš pirmo žvilgsnio”, taip pat retas reiškinys. Meilė – palaipsniui vykstantis procesas, šis jausmas ateina po tam tikro pažinties ir pakartotinių susitikimų periodo. Galiausiai, atmesdami teiginį, kad meilė nugali visas kliūtis ir barjerus, įvairių mokslininkų tyrimai ne kartą patvirtino, kad didžioji dalis vedybų įvyksta tarp vyrų ir moterų, priklausančių tai pačiai klasei, rasei, religijai, panašaus išsilavinimo ir net fizinio patrauklumo lygiui. Kiek šokiruojantis tyrimų rezultatas – tai, kad vyrai pasirodė esantys romantiškesni nei moterys. Nors vyrai ir linkę įsimylėti greičiau ir lengviau, lyginant su moterimis, moterys pasirodė greičiau ir lengviau “atšąlančios” savo jausmų objekto atžvilgiu, bent jau priešvedybiniuose santykiuose. Būtent moterys dažniau nutraukia santykius, o vyrai linkę daugiau išgyventi dėl nutrūkusių meilės ryšių. Pasirodė, jog vyrai romantiškesni, o moterys pasižymi praktiškesniu požiūriu bei linkę mažiau vadovautis savo jausmams. Šį skirtumą paaiškina lyčių nelygybė socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Moterys yra labiau ekonomiškai priklausomos nuo vedybų, nei vyrai, todėl pasirinkdamos netinkamą vedybų partnerį, jos rizikuoja nukentėti daugiau.

Pastaraisiais metais socialiai nustatytos “meilės santykių vystymosi pakopos”, tokios kaip susitikinėjimas, asmeninės sužadėtuvės, viešas sužadėtuvių paskelbimas, ir galiausiai vedybos (pageidautina visam gyvenimui), kurių kiekvienoje buvo leistinas skirtingo lygio seksualinis intymumas, prarado savo reikšmę. Įsipareigojimų vienam asmeniui seka užleido vietą eilei santykių su skirtingais asmenimis. Vedybos prarado savo išskirtinumą ir patvarumą. Porų santykiai yra labiau asmeniški, bet mažiau stabilūs ir patvarūs. Vienos ir vienintelės meilės ideologija išnyko. Meilė toli gražu nebėra siejama su vedybomis kaip natūralia ir savaime suprantama asmeninių santykių pasekme. Tačiau santykiai taip pat vystosi tam tikra seka. Modernioje visuomenėje daugumą įsimylėjėlių susitinka kaip nepažįstami žmonės, todėl jų santykiai turi pereiti bent tris pakopas: pirma, pora turi turėti galimybę susitikti ir pajusti potraukį vienas kitam. Antra, jie turi ištirti kito asmens interesus bei nuostatas, kad įsitikintų, ar jie yra suderinami ir ar jiems patinka vienas kito draugija. Trečia, jie išvysto eilę lūkesčių ir įsipareigojimų tarpusavio santykių atžvilgiu, jeigu apskritai nusprendžia juos pradėti. Vėliau, jei santykiai tampa ilgalaikiais, jie pereina į labiau rutinizuotą ir įpareigojančią fazę.

Taigi meilės jausmas yra universalus, tačiau taip pat yra formuojamas gyvenamo laiko ir vietos. Romantiškos meilės ideologija pastaruosius 800 metų sudarė neatsiejamą vakarietiškos kultūros dalį, nors jos samprata kito istorijos bėgyje. Atsiradusi kaip nesantuokinė aistra, didėjant kapitalizmo ir protestantizmo įtakai, romantinė meilė buvo susieta su vedybomis. Pastaraisiais metais sąryšis tarp meilės ir vedybų vėl silpnėja; tačiau nors meilė ir seksas nebėra būtinai siejami su vedybomis, intymumo ir meilės vertybės išlieka svarbios daugelio žmonių gyvenime.

Paruošta pagal Skolnick A.S. The Intimate Enviroment: Exploring Marriage and the Family

Knygoje „Tautos kilmė“ remiantis kalbotyros, archeologijos ir antropologijos duomenimis populiariai aiškinama lietuvių tautos kilmė. Aprėpiamas istorinis laikotarpis nuo seniausių laikų iki Lietuvos valstybės susikūrimo. Ši elektroninė knyga parengta pagal 2006 m. išleistą tradicinę knyga „Tautos kilmė“. Tačiau elektroninė knyga dar gausiau iliustruota, čia rasite animuotų žemėlapių ir schemų, žymių mokslininkų komentarų, laiko juostą, garso ir vaizdo įrašų.

Plačiau

Interviu

Kiekvienas vaikas tampa pilnaverčiu visuomenės nariu per socializacijos procesą. Socializacija – tai visuminė aplinkos įtaka, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suprasti kultūrą ir atlikti tam tikrą socialinę vaidmenį. Ši samprata yra artima ugdymo terminui. Ugdymas suprantamas kaip kryptingi veiksmai, kuriais stengiamasi vaikui skiepyti pageidaujamus bruožus bei savybes. Socializacija kartu su ugdymu atlieka netikslingą – spontanišką poveikį, kuriuo vaikas „įjungiamas” į kultūrą, o vėliau ir pats į ją įsijungia ir su ja sąveikauja. (1)

Kultūra neatsiranda biologiškai – ji yra kuriama. Kiekviena karta perima ją iš ankstesniosios ir perduoda ateinančiai. Šis procesas ir yra socializacijos proceso pagrindas. Įsisavinant vertybes, tikėjimus, normas, taisykles ir idealus, vyksta vaiko asmenybės formavimasis ir jo elgesio reguliavimas. (2, p. 42-43)

Ugdymo institucijų funkcijos yra specifinės. Svarbiausias jų tikslas – sociokultūrinė vaiko raida. Tokiu būdu vaikas rengiamas gyvenimui, be to, vaikui mokymasis yra reikšmingas kaip socialinės patirties plėtros kelias. Lietuvoje svarbiausias vaikų socializacijos institutas yra vidurinė mokykla. Tačiau ji neapima visų vaiko gabumų ir polinkių atskleidimo bei ugdymo. Todėl šalia vidurinės mokyklos egzistuoja specifinio profilio institutai, ugdantys skirtingas vaikų savybes. Muzikos mokykla yra viena jų.

Siekdamas įsigilinti į muzikos mokytojo darbo specifiką, muzikinio ugdymo padėtį Lietuvoje, mokytojo – mokinio santykių specifiką, muzikinio ugdymo reikšmę vaikui,  muzikos kaip kultūros dalies reikšmę

Biografiniai respondento duomenys:

Lytis: moteris Amžius: 52 metai Šeimyninė padėtis: išsiskyrusi Vaikai: sūnus (1976 m.), dukra (1978 m.), sūnus (1979 m.) Išsilavinimas: aukštasis muzikinis Profesija: smuiko mokytoja muzikos mokykloje Kur gimė: Lietuvoje, Telšiuose Tautybė: lietuvė.

Sociumas:Trumpa Jūsų biografija

Mokytoja: Gimiau 1946 m. Telšiuose. 1953 metais pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. 1956-aisiais miestelyje buvo atidaryta muzikos mokykla, į kurią nuėjau viena pati, išlaikiau stojamuosius ir pradėjau mokytis groti smuiku. Trejus metus neturėjau namie instrumento, nes tuo metu parduotuvėse labai retai kada būdavo. Visas miestelio kultūrinis gyvenimas sukosi prie muzikos mokyklos. Saviveikloje teko dalyvauti nuo pat vaikystės. Muzikos mokyklos mokytojai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose miestelio renginiuose. Tad nuo vaikystės groti buvo didžiulė garbė ir dar didesnis poreikis. Baigus muzikos mokyklą 1962m., įstojau į aukštesnę Šiaulių muzikos mokyklą. Nuo pat pirmų dienų prasidėjo rimtas darbas – grojimas. Po poros metų buvo atidaryta Radviliškio muzikos mokykla, pakvietė mokytojauti, tad nuo pirmų įkūrimo muzikos mokyklos metų šalia mokslo aukštesniojoje muzikos mokykloje dirbau Radviliškio muzikos mokykloje. 1966 m. baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą su pagyrimu (raudonu diplomu), gavau rekomendaciją stoti į Muzikos Akademiją(tuo metu vadinamąją Konservatoriją). Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Muzikos Akademiją. Besimokydama Muzikos Akademijoje, kartu dirbau ir pedagoginį darbą privačiai ir muzikos mokykloje bei įvairiuose muzikiniuose būreliuose. 1972 m. baigusi Muzikos Akademiją, pagal paskyrimą dirbau Valstybinės Filharmonijos Simfoniniame orkestre . Darbą muzikos mokykloje tęsiau. 1975 m. dėl susidariusių šeimyninių aplinkybių(turėjau tris mažus vaikus, todėl darbui Simfoniniame orkestre neturėjau laiko, be to, reikėjo susirūpinti ir finansine šeimos padėtimi) iš simfoninio orkestro išėjau dirbti į Vaikų muzikos mokyklą, kurioje iki šiol tebedirbu. Visas mano muzikos mokymasis truko 16 metų.

S: Kokios aplinkybės nulėmė tai, kad pasirinkote šį muzikinį kelią? Kokį kelią rinktumėtės dabar, jei galėtumėte tai daryti iš naujo?

M: Vaikystėje norėjau labai groti, tuomet nesusimąsčiau, kad galiu pasirinkti kitą profesiją.

Dabar nesirinkčiau, kadangi menas reikalauja didžiulio darbo, pasiaukojimo. Čia negalima truputį dirbti, truputį ne, o tuo labiau jei yra šeima, vaikai.Finansiniu atžvilgiu muzikos mokytojo darbas dabar nėra pelningas. Be to, palyginus su visa darbų, susietų su muzika, įvairove, šis darbas neleidžia pilnai atsiskleisti, save realizuoti. Dabar turbūt rinkčiausi psichologo ar mediko specialybę, kadangi tai yra kartu įdomios ir neatitrūkusios nuo realybės profesijos.

S: Gal galėtumėte papasakoti apie savo, kaip muzikos mokytojos, darbą: kaip jis vyksta, kokie jo ypatumai?

M: Muzikos mokykloje specialybės mokytojas dirba individualiai. Į mokyklą vaikai ateina kas nori, atrankos pagal gabumus beveik nebėra, tokia atranka išlieka tik meno mokyklose. Todėl muzikos mokytojas pradeda dirbti dažniausiai tą darbą, kurį turėjo atlikti vaikų darželiai, tai yra klausos vystymą. Atėję mokytis vaikai dažniausiai negali padainuoti, nes jie nevaldo balso. Vaikų darželyje dainuoja visi kartu, o namuose retai kurioje šeimoje su mažais vaikais dainuojama. Tad specialybės mokytojas, prieš pradėdamas vaiką mokyti dirbti instrumentu, mokina vaiką išgirsti muzikinius garsus, daug kartų kartoja, kol vaikas išgirsta ir išmoksta pakartoti.Vėliau prasideda ritminis piešinys, gaidų mokymasis, instrumento laikymas, muzikos garsų išgavimas instrumento pagalba. Tai vaikui ilgas ir sudėtingas darbas, ypač tam, kuris tam turi mažai arba visai neturi duomenų. Juk nori dažniausiai tėvai, kad vaikai išmoktų groti, kad vaikai nebūtų gatvėse. Vaikus vystyti muzikavimui būtina, tačiau turėtų būti peržiūrėta muzikinio vystymo sistema, nes muzikos mokykloje vaikas gabus ir negabus reikalauja skirtingo darbo įdėjimo. Specialybės pamokų per savaitę yra dvi. Darbas su pirmokais ir antrokais vietoje dviejų kartų per savaitę vyksta keturis kartus, nes per du kartus vaikas užmiršta.

S: Ar didelis muzikos mokytojo užimtumas?

M: Užimtumas mokytojo priklauso nuo jo pedagoginio krūvio, bet muzikos mokykloje aš turiu 34 savaitines valandas plius papildomas darbas su vaikais , kuriems sunkiau sekasi.

S: Kaip vertinate savo darbą? Kokia, jūsų nuomone, to darbo reikšmė vaikams – jūsų mokiniams?

M: Vertinimas? Galvoju, kad turėdama 34 metų muzikos mokyklos pedagogo stažą, mokiniams galiu duoti nemažai. Kalbant apie vaikus, mokytojo vaidmuo didžiulis. Nuo vaikų akių nenuslėpsi nieko. Kai pamokoje vaikui daug pagroji jo dainelių, kurias jis mokosi, kartu padainuoji, jį daug pagiri, nors kartais ir nėra už ką, vaikas labai stengiasi, jis nori groti kaip mokytojas. Mokytojui mokinys turi būti centras. Mokytojas turi apie mokinį žinoti visas jo problemas: kaip sekasi vidurinėje mokykloje, kaip namuose, kad jis galėtų papasakoti nesivaržydamas mokytojo, kad pamokose nebūtų įtampos, kad jis mokytoją priimtų kaip vyresnį draugą, tada pamokos duoda gerą rezultatą, nes mokytojas žinai vaiko charakterį, jo polinkius ir jau tada galima reguliuoti, kokias daineles jam duoti groti, ką jis daugiau mėgsta. Darbas yra rezultatyvus. Mokytojas savo darbe turi būti labai išlaikytas, nekelti balso pamokų metu ir su kiekvienu mokiniu atrasti savo kelią į jo dvasinį pasaulį. Čia jokių trafaretų nėra. Darbas turi būti kūrybiškas, jei iš darbo neturėsi jokio pasitenkinimo, toks mokytojas yra pasmerktas, pas jį niekas nenorės mokytis. Aš stengiuosi būti gera mokytoja.

S: Ką muzika duoda vaikams? Kokia muzikinio išsilavinimo reikšmė?

M: Muzikinis vystymas vaikui duoda labai daug. Jo vidinis pasaulis tampa turtingesnis, vaikas būna jautresnis kitam, įžvalgesnis, darbštesnis, nes muzikiniame mokyme vaikas turi papildomai nemažai groti, būti kantresnis, o tai yra ir sėslesnis. Jis susipažįsta su muzikiniu pasauliu, pamilsta muziką, be kurios jis jau nebegali gyventi, nes pats darosi pajėgus pagroti, padainuoti, o susirinkę grupėje jie bando kurti ansamblius, kurti dainas, bendrai muzikuoti, o juk tai yra nuostabu – bendravimas per muziką.

S: Ar bendraujant su vaikais, pastebite skirtumų laiko atžvilgiu, tai yra ar skiriasi skirtingų kartų vaikai?

M: Vaikai anksčiau, prieš 15-20 metų, skaitė daugiau knygučių, animaciniai filmukai beveik visi buvo apie tai, kad gėris nugali blogį. Vaikų fantazija buvo turtingesnė, subtilesnė, jie buvo kūrybiškesni. Dabar kompiuteriniai žaidimai, filmukai žiauresni, vaikai skaito mažiau pasakų, kiti visai nebeskaito, tas labai atsiliepia ir vaiko fantazijai. Jis nori turėti greitą rezultatą, mažiau pakantumo turi darbui kruopščiam, skurdesnis vidinis pasaulis. Manau, kad ateity tos problemos bus dar ryškesnės. Tad muzikos, menų mokytojams tenka didžiulis darbas vystyti vidinį vaikų pasaulį, ir jei šis darbas nebus dirbamas, tai vaikai išaugs panašūs į robotus.

S: Kaip Lietuvoje organizuojamas muzikinis lavinimas?

M: Lietuvoje beveik kiekviename didesniame mieste yra muzikos mokyklos, nors jos pastaraisiais metais ir ištuštėję. Jos veikia maždaug nuo 1950 metų, vienur anksčiau, kitur vėliau. Tad per visą Lietuvą kiek baigė mokinių jas. Visos mūsų dainų šventės, kaimų kapelos, estradiniai bei kiti įvairūs kolektyvai yra muzikos mokyklų darbo vaisius. Visa Lietuva muzikuojanti, dainuojanti, grojanti – tai atsiranda ne iš tuščios vietos. Mūsų muzikos vystymo sistemos pavydi ne be reikalo Skandinavijos šalys, kurios tik dabar pradėjo steigti muzikos mokyklas įvairiuose miesteliuose, o mūsų Muzikos Akademijos dėstytojai gelbsti jiems siekti mūsų lygio šioje srityje.

S: Kaip sutvarkyta pati muzikinio lavinimo sistema: kaip pasirenkami norimi dalykai, kaip vyksta atsiskaitymai? Kokia „linksmoji” mokslo pusė: koncertai, konkursai? Ar yra „užklasinė” muzikinio lavinimo veikla?

M: Muzikos mokykloje yra sudarytos programos ir dėstomi dalykai yra tėvų laisvai pasirenkami. Anksčiau šie dalykai: solfedis, teorija, choras, privalomas instrumentas, muzikinė literatūra, orkestras, ansamblis – buvo privalomi.

Atsiskaitymai arba egzaminai vyksta mokykloje dukart per metus, bet kiekvienas mokytojas, norėdamas, kad vaikai norėtų groti scenoje, paruošia įvairius proginius koncertus, pavyzdžiui, kalėdiniai, naujametiniai ansamblių vakarai, koncertai vaikų darželiuose, koncertai vidurinėse mokyklose, įvairūs konkursai. Vaikai lanko Filharmonijos koncertus, Operos teatrą. Vyksta bendravimas su kitomis muzikos mokyklomis, bendri mokytojų ir mokinių koncertai. Vasaros stovyklų nėra. Su vidurinėmis mokyklomis mažiau bendraujama, nes muzikos mokyklų konkursai ar koncertai yra ruošiami bendrai Vilniaus arba visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui Dvariono konkursas arba konkursas „Grok, žiogeli!”. Muzikos mokyklų pagrindinis uždavinys išauginti i muzikiniai išsilavinusį muzikos klausytoją, arba saviveiklininką, bet jei yra gabių mokinių, tai jie yra paruošiami toliau stoti į aukštesnę muzikos mokyklą – Konservatoriją.

S: Kokius galėtumėte išskirti muzikos mokyklų privalumus bei trūkumus? Kokios muzikinio lavinimo problemos?

M: Muzikos mokyklų privalumai, kad daug vaikų gali mokytis, vystyti savo muzikinius gabumus. Na, o trūkumai – tai labai skurdžios muzikos mokyklų materialinės bazės. Problemos su instrumentais. Daug vaikų mokosi, kurių tėvai nepajėgia nupirkti savo instrumento, o mokykla jo duoti negali, nes tam nėra skiriamos lėšos.

Problemos kartu su materialine baze, o tuo pačiu ir mūsų gyvenimas diktuoja, kad reikalingas muzikos koncertų lankymas, bet bilietai yra per brangūs.Gaila, kad nebėra mokiniams organizuojamų abonementinių bilietų.

S: Kokius pokyčius pastebėjote savo darbinėje veikloje? Kaip juos vertinate? Kokias emocijas Jums sukelia dabartinė muzikinio ugdymo situacija? Kaip įsivaizduojate muzikinį lavinimą, jo reikšmę ateityje?

M: Na, dėl pokyčių, tai anksčiau buvo daugiau entuziazmo. Bet kiekvienas laikmetis turi savo pliusų ir minusų. Bet vis vien – šis lavinimas yra būtinas. Skaudu, kad esant kuo didesniam technikos pasiekimui pradės vyrauti elektriniai instrumentai (kaip Yamahos), kur iš karto galima grojant vieną melodiją sukurti viso orkestro skambesį, tačiau tai neprilygs smuiko ar violončelės nuostabiems garsams. Šiais klasikiniais instrumentais gros kantriausi vaikai, o muzikos mokytojams reikės prisitaikyti prie esamo laikmečio.

S: Palyginus su kitais būreliai, kuo ypatingos yra šios muzikinio profilio vaikų grupės?

M: Kiekvienas būrelis vaikus lavina. Muzikos būreliai yra prie kai kurių vidurinių mokyklų, kur vadovai gabesnius vaikus siunčia į muzikos (dailės) mokyklas, o čia mokykloje jau muzikos specialybės mokytojas, matydamas vaiko gabumus ir norus, gali jį vystyti ir paruošti po muzikos mokyklos ( 7 metai) stojimui į aukštesnę muzikos mokyklą.

S: Muzika – neatsiejama kultūros dalis. Kokia muzikinio lavinimo reikšmė jos kontekste?

M: Muzika išties kultūros dalis. Kuo daugiau vaikų gavę muzikinį išsilavinimą, tuo daugiau vaikų įsijungia į muzikavimą, dainavimą. Išlieka liaudies dainų atlikėjų tęstinumas, nes kuriasi aktyvus etnografijos ansambliai, liaudies muzika skamba kiekvienoje moksleivių bei suaugusių dainų šventėje.

S: Ką reiškia muzika dabar, ką ji reiškė anksčiau – ar yra skirtumai, kokie?

M: Gerai muzikai nėra laiko apribojimo, ji buvo gera ir bus gera, tik su laiko tėkme atsirenkami atlikėjai, stiliai.

Ateityje ji išliks visada reikšminga, nes muzika – mūsų gyvenimo dalis.

S: Jūs dirbate muzikos garsuose. Kokį poveikį jums tai turi, ką tai jums reiškia? Ar požiūris į šį darbą kinta laiko bėgyje?

M: Po savo įtemptos darbo dienos atėjus į namus kurį laiką negaliu klausytis radijo, televizijos ar triukšmingos muzikos. Turi praeiti pora valandų, po kurių tyliai galiu klausytis. Suprantama, kiekvienas darbas duoda įtampos, o ypač darbas muzikiniuose garsuose, o ir darbas su kiekvienu vaiku yra vien kartojimas tų pačių užduočių, kurias sunku pora žodžių apibūdinti.

Dabar po darbo esu labai pavargusi, ypač ūžia galva, norisi prigulti ir pailsėti.

Anksčiau to nesijausdavo, tik didžiulis krūvis paveikdavo – ruošimas vaikų egzaminams ir kartu pačios dalyvavimas orkestriniame grojime.

O kalbant apie prognozes – pensija ir poilsis. Darbas nedideliu krūviu su nedaugeliu gabių mokinių, dirbti tam, kad jaustum, jog gali vaikams duoti daug žinių.

Literatūros sąrašas:

1. Juodaitytė A. Vaikystės sociologija. Teorija ir empirika // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. V.: Lietuvos sociologų draugija, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1996.
2. Smelzer N. Sociologija. – M.: Feniks, 1994.