Įvairūs straipsniai

Tai atsitiko, kai aš buvau septynerių metų amžiaus, 1972 metais. Kai papasakojau savo išgyvenimus mamai ir senelei, jos pasakė: „Pamiršk tai, tai buvo tik sapnas“, bet aš geriau žinojau, kas man buvo nutikę ir nepripažinimo jausmas liko su manimi iki tol, kol pagaliau aš supratau, kad tai man buvo padaryta iš besąlygiškos meilės.

Dvejus metus mokiausi privačioje krikščioniškoje mokykloje. Mane tikino, kad mano gyvenimo kelias būti vienuole. Aš nežinojau, kad norint tapti vienuole, reikia būti katalike. Taigi vieną vakarą, kai meldžiausi aš nusprendžiau aplankyti Jėzų. Nuėjau miegoti ir sekantis dalykas, kurį suvokiau, buvo tas, kad buvau tiesiog išmesta iš savo kūno ir skriejau pilku tuneliu. Tunelis buvo gražus. Tai buvo debesų tunelis. Aš supratau, kad vykstu pas Jėzų.
Kuo labiau artėjau link spindinčios šviesos, tuo aiškiau suvokiau, kad ten pabaiga ir tuo stipriau jutau meilę. Tas jausmas buvo visa apimantis, ten buvo tiek emocijų, pamaniau, kad tuoj sprogsiu, bet aš vistiek to patyrimo norėjau pajusti daugiau.
Tunelio pabaigoje manęs laukė trys žmonės. Iš pradžių aš nežinojau, kas jie tokie, bet paskui suvokiau, kat tai mano senelė, prosenelė ir proprosenelė. Jos šypsojosi ir buvo ištiesusios rankas apkabinti. Aš buvau taip nudžiugusi. Aš buvau namuose. Aš niekada nenorėjau palikti šios vietos, pagaliau pajutau, kad čia priklausau.

Tuomet nuostabi šviesos būtybė priėjo prie mūsų. Aš buvau tokia laiminga, pamaniau, kad pagaliau būsiu su Jėzumi, bet tai nebuvo Jėzus. Jis buvo panašus į Jėzų, bet žinojau, kad tai tikrai ne jis. Jis spinduliavo tiek daug meilės ir man net nerūpėjo, kad tai ne jis. Aš priėjau, norėjau jį apkabinti, bet jis mane sulaikė. Jis ne fiziškai sulaikė, bet kažkokia jėga tai padarė. Aš paklausiau, kas ne taip? Jis tik pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Dar neatėjo tavo laikas“. Aš pradėjau verkti, nes nenorėjau sugrįžti atgal. Aš juk čia, šiai vietai priklausiau. Aš pasakiau: „Aš negrįšiu. Aš noriu pasilikti“. Jis pažvelgė į mane ir vėl man pasakė: „Dar neatėjo tavo laikas“.
Tuomet kažkokia galinga jėga pradėjo mane traukti atgal į tunelį, jutau, kad krentu. Įkritau į savo kūną net su bumbtelėjimu. Atsisėdau ir pradėjau verkti, negalėjau sustoti, nenorėjau čia būti.
Atmetimo jausmą jaučiau daugelį metų. Pagaliau suaugau pakankamai, kad supraščiau, kodėl taip buvo su manimi pasielgta ir laukiu nesulaukiu, kada ateis mano laikas…

Kirkland, Wa

Ieva Čepulkauskaitė

Sociologijos bakalaurė, Vilniaus universitetas

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).

Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.

Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

2 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.

JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier. Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)

Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Savižudybės procesas

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Mitai apie savižudybę

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Štai pagrindiniai iš jų:

1. Asmenys, kurie kalba apie savižudybę, niekuomet nenusižudo.
2. Žmonės nusižudo be jokių perspėjimų.
3. Žmonės, kurie bando nusižudyti arba nusižudo, visuomet siekia susinaikinti.
4. Nusižudo asmenys, kurie yra emociškai sutrikę arba serga sunkia psichine liga.
5. Negalima kalbėti su depresijos ištiktu asmeniu, kadangi jis gali iš kito kalbos perimti įvairių idėjų.

Ketvirtasis mitas apie savižudybę – jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas – reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus – ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės. (G.Lester, D.Lester. Suicide. – Prentice Hall, 1971)

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Antra dalis: iššūkis tradicijoms

Kuomet žvelgiame į moterų dalyvavimą šiuolaikinėje religinėje scenoje, matome gausybę joms prieinamų elgesio alternatyvų, arba iššūkių, kurių kiekvienas turi savo šalininkus bei precedentus, yra praktikuojami ir vystomi. Galima išskirti tris pagrindinius moterų atsako jų ryšio su religija atžvilgiu rūšis.

Pirmiausia kalbėsime apie tradicijas atitinkantį atsaką. Čia susiduriame su dviem pagrindiniais elgesio tipais: 1. Žemesnis moters religinis vaidmuo, palaikantis dar Naujajame testamente išsakytą raginimą moterims “būti tyliomis” bažnyčioje ir vengti religinės valdžios vyrų atžvilgiu; ir 2. Specializuoti religiniai moterų vaidmenys, kuriuos geriausiai iliustruoja Romos katalikų bažnyčios moterų vienuolių ordinai.

Antrasis – tradicijas reformuojantis atsakas, kuriame dera tiek stiprus sąryšis su religinėmis institucijomis, tiek reikšmingų permainų (reformacijos) tradiciniuose moterų vaidmenyse bei funkcijose siekis. Čia išsiskiria du pagrindiniai judėjimai. Pirmasis – judėjimas už moterų galimybę tapti dvasininkėmis; antrasis – “radikalaus nuolankumo” idėja, kuri siekia keisti tradicinius moterų vaidmenis, tačiau negriaunant bažnyčių ir neišstumiant moterų iš senųjų religinių institucijų.

Trečiasis – revoliucinis atsakas, siekiantis keisti pačią religijos esmę. Čia pastebimos dvi svarbiausios tendencijos: pirmoji – “masinis pasitraukimas” iš tradicinių religinių institucijų; antroji – moterų viršenybės skelbimas, vyro dominavimo religiniuose dalykuose neigimas per raganavimo ir kerėjimo praktikų bei tikėjimų atgaivinimą.

Tradiciniai atsakai

Tradicinių vaidmenų ir funkcijų laikymasis – labiausiai paplitęs ir remiamas moterų ir religijos santykis. Papročių ir įpročių inercijos, o gal ir kitų veiksnių dėka daugybė moterų ir šiandien save išreiškia ir pasiekia pasitenkinimą tuo religinės saviraiškos būdu, kurį įtvirtino ilgalaikės tradicijos.

Pirmoje straipsnio dalyje kalbėjome apie moterų vienuolių ordinus. Struktūros, per kurią moterys galėjo atlikti išskirtinai “moteriškas” užduotis – tokias kaip auklėjimas ir ligonių slaugymas, rūpinimasis vargšais ir stokojančiais, jaunuolių mokymas mokyklose, – leido tikslingai ir konstruktyviai panaudoti moterų įgūdžius bei energiją, o tuo pačiu nekėlė grėsmės įsitvirtinusiai religinei patriarchijai.

Pirmosios celibate gyvenančių moterų bendruomenės atsirado jau II a.p.Kr., o ketvirtame amžiuje susiformavo moterų ir vyrų vienuolynai. Tiek vyrų, tiek moterų vienuoliški ordinai sparčiai plito. Moterų vienuolių ordinai sukūrė mokymosi, darbo bei atsidavimo namus, kurie rėmėsi įvairiapusiu trijų universalių dorybių – skaistybės, neturto bei paklusnumo – tobulinimu.

Ordinai kūrėsi visame pasaulyje. Romos katalikų bažnyčioje, o gerokai vėliau – ir kai kuriuose protestantų tikėjimuose vienuolystė tapo jaunų moterų tikslu, kurį labai vertino tiek pačios moterys, tiek jų tikėjimo broliai. 1964 metais vien Romos katalikų bažnyčioje buvo daugiau nei vienas milijonas vienuolių. Milijonams moterų celibatu, skurdu, paklusnumu pažymėtas vienuolės gyvenimas buvo tinkamiausias moters religinis kelias. Nors šiandien į vienuolių ordinus stojančių moterų skaičius mažėja, tačiau šis kelias išlieka reikšmingas.

Kitas tradicinis religinis moterų vaidmuo – antraplanė pozicija religinėje veikloje. Pavyzdžiui, daugumoje krikščioniškų tikėjimų moterys neturi sprendimo teisės religiniuose susirinkimuose, sakykla joms uždrausta, o negausios religinės veiklos apsiriboja sekmadieniniais pietumis ir prieškalėdine muge. Šis “tik vyrams” arba “pirmenybė vyrams” modelis būdingas visoms didžiosioms pasaulio religijoms. Ir jis neišnyko. Daugybė moterų iki šiol prisiima šiuos žemesnius vaidmenis bei pozicijas, laikydamos, jog jie yra tinkami ir nulemti aukštesnės valios. Šiems tradiciniams požiūriams metami iššūkiai bei gausybė alternatyvių moters religinio vaidmens sampratų, kurias praktiškai taiko vis daugiau moterų, tuo pat metu lemia tradicinių religinių moterų vaidmenų rėmimą ir propagavimą.

Reformuojantys atsakai

Pažymėtini du būdai, kuriais moterys, siekdamos išlikti tradicinėse religinėse organizacijose bei palaikyti tradicinius jų modelius, kartu bando atnešti į jas pokyčių ir naujovių. Reformacinį atsaką atstovauja kiekviena moteris, kuri siekia pakeisti vietinės kongregacijos taisykles, draudžiančias moterims turėti balso teisę bendruomenės reikalų sprendime, patarnauti bažnyčioje arba pagelbėti oficialios garbinimo ceremonijos metu aiškiai matomu ir suvokiamu būdu; kuri agituoja savo tikėjimo grupės narius pakeisti savo požiūrį į abortus arba gimimų kontrolę ir pan.

Moterų įšventinimo klausimas, nors ir ne visiškai naujas, istoriniu požiūriu atsirado palyginti neseniai. Amerikoje pirmoji dvasininkė moteris – Antoinette Brown įšventinta 1856 metais. Tačiau išties tik šiame amžiuje, tiksliau – jo pabaigoje moterų įšventinimas į dvasininkes tapo priimtinu didesniam religinių grupių skaičiui.

Moterų įšventinimo klausimo atsiradimas yra socialinio pobūdžio. Devynioliktame amžiuje, dalyvaudamos judėjime prieš vergovę, moterys pamatė, kad nors jų vadovavimas ir oratorystė dažnai buvo entuziastingai palaikomi, savo idėjų skleidimui jos negalėjo naudotis nei sakyklomis, nei bažnyčių pakylomis, o tai kėlė tiek jų sąmoningumo lygį, tiek pasipiktinimą. Kuomet devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje feminizmas įgijo vis didesnę galią, kai kurios religinės grupės pamatė moterų religinio vaidmens ribotumą ir leido moterims tapti dvasininkėmis ir vadovauti bažnyčioms. Tačiau dažniau moterys tapdavo ne oficialiomis įteisintų tikėjimų dvasininkėmis, o charizmatinių savybių turinčiomis religinėmis vadovėmis, suburiančiomis vietinius pasekėjus (ypač miestuose) į sektas. Daugelis didžiųjų religinių grupių nepritaria moterų įšventinimo į dvasininkes idėjai, nors net tokios stiprios religinės patriarchijos kaip Romos katalikų bažnyčia pradeda diskusijas šia tema.

Kalbant apie dvasininkes moteris, galima išskirti keletą JAV mokslininkų studijose atskleistų faktų. Pirma, įšventintų į dvasininkes moterų yra palyginus labai nedaug. Antra, ir tuose tikėjimuose, kurie leidžia moterims būti dvasininkėmis, moterų vadovaujamos parapijos yra gana nedidelės. Gali būti, kad taip pasireiškia tendencija atskirti ar izoliuoti moterišką dvasininkiją, sukuriant joms specializuotus vaidmenis, tokius kaip vadovavimas dvasiniam universitetinių miestelių gyvenimui ar įvairių pareigų administracinėse ir biurokratinėse religinių grupių struktūrose atlikimas. Kitas paaiškinimas – tai, jog parapijų dvasininkų vaidmenys taip ilgai priklausė tik vyrams, jog moterims būtų sudėtinga užimti šias vietas, jei nebūtų nors kiek pakeistas jų apibrėžimas. Trečia, akivaizdu, jog kuomet moteriai leista būti dvasininke ir vadovauti parapijai, žmonės paprastai jos veiklą vertina patenkinamai, nors gana didelė parapijiečių dalis mano, jog pirmenybę jie suteiktų davinininkui vyrui, ar netgi teigia, kad jų dvasininkė moteris yra tiesiog retas sėkmingas atsitiktinumas – ypatingų gabumų turinti moteris.

Kitas požiūris, vadinamas “radikaliu nuolankumu”, buvo suformuluotas teologės R.R.Ruether, pasisakančios už esamų struktūrų reformaciją, o ne jų išskaidymą ir sugriovimą. Ji pastebi, jog praeityje moterys bent iš dalies užėmė vadovaujančią poziciją, o tiek pasauliečių, tiek vienuolių moterų indėlis į bažnyčios gyvenimą buvo vertinamas. Vėliau, prasidėjus reformatoriškiems judėjimams, moterys galėjo užimti lyderių pozicijas, kadangi pati judėjimų prigimtis buvo abejonė tradiciniais šeimos, religinės organizacijos bei pačios visuomenės lūkesčiais ir modeliais. Ruether kalba apie lyderius, kurie “turi dovaną”, o ne tuos, kuriems valdžią suteikia tradiciniai institutai. Naujos religinės grupės suteikė moterims daugiau galimybių, kadangi “Šventosios Dvasios dovanomis” galėjo būti apdovanojamas kiekvienas, nesvarbu, vyras ar moteris. Autorė daro išvadą, kad moterys turėtų vadovautis šiais istoriniais pavyzdžiais bei modeliais tam, jog gintų savo dabartinį judėjimą religiniuose institutuose, siekiant “atkurti ir išplėsti šiandieninės bažnyčios viziją bei gyvenimą”.

Revoliuciniai atsakai

Tarp daugybės pasiūlymų, kaip spręsti tradiciškai žemesnių moterų vaidmenų ir statusų didžiosiose pasaulio religijose (ypatingai krikščionybėje) problemą, išskirsime dvi reikšmingas “revoliucines” pasirinkimo galimybes: kvietimą į “masinį religinį pasitraukimą” bei grįžimą prie raganystės.

Kalbant apie pirmąjį pasirinkimą, remsimės Mary Daly idėjomis. Ji pateikia masinio pasitraukimo iš institucijos idėją – atsukti nugarą senosioms struktūroms bei taisyklėms ir leistis ieškoti kažko naujo. Ji kalba apie moteris, kuriančias naują bendruomenę, kadangi jas sieja seserystė. Ši seserystė sujungia daugybę savybių, lemiančių pasitraukimą, kuris savo ruožtu griauna lyčių stereotipizavimą, kuria naują Dievo apibrėžimą bei stabdo patriarchalinės religijos veikimą. Ši tendencija yra antibažnytinė, kadangi bažnyčia, kaip institucija, išlieka seksistinė ir neatsiejama nuo patriarchalinių religijos sampratų. Tačiau pasitraukimas tuo pačiu kuria naują bažnyčią, kadangi jo pasėkoje formuojasi bendruomenė, kurios misija – mesti iššūkį iškraipytai, lyčių atžvilgiu “nesubalansuotai” visuomenei, ir tampa reikšminga jėga, kuriančia naują realybės suvokimą.

Kitas revoliucinis požiūris į moterų ir religijos santykį yra aptariamas Naomi Goldberg darbuose. Ji abejoja, ar moterys galėtų ir turėtų atstovauti vyrišką Dievą. Ji tai laiko neįveikiamu neatitikimu, ir senos problemos – moterų subordinacijos tiek religinėje, tiek kitose gyvenimo sferose – sprendimo būdu laiko raganystės atgaivinimą. Raganystė apverčia aukštyn kojomis tradicines istorines religijas. Čia moteris laikoma aukštesne; deivės yra vertinamos aukščiau, pasižymi didesniu prestižu bei jėga, nei dievai. Raganystė reiškia radikalų atotrūkį nuo religijos, kuri remiasi “kitu” – Dievu arba kita antgamtine jėga ar galia, slypinčia kažkur anapus. Raganystė dievybę atranda “viduje” – ji siūlo viduje slypinčią dievybę, kuri pakeistų bet kurią ir kartu visas tradicines religines sistemas ir išraiškas.

Apibendrinat galima teigia, jog visame pasaulyje reiškėsi ir šiandien išlieka tendencija moterį traktuoti arba kaip daug geresnę, arba kaip daug blogesnę, nei vyras, darant prielaidą, jog tik vyras pasižymi normaliu, “vidutiniu” žmogiškumu. Taigi moteris buvo arba statoma ant tyrumo, žavesio, skaistybės pjedestalo, arba smerkiama kaip piktoji ragana, suvedžiojanti sirena arba klastinga nusidėjėlė. Tačiau niekuomet istorijoje moterys nebuvo lygiateisėmis žmonijos narėmis, kurių socialines bei religines pareigas nulemtų jų sugebėjimai, o ne lytis.

Paruošta pagal Johnstone R.L. Religion in Society: A Sociology of Religion. – Prentice Hall, 1988

Pirma dalis: moteris tradicinėse religijose

Nenuostabu, kad šiandien, kai tiek daug kalbama apie moterų vaidmenis ir teises, pasaulio religinės organizacijos tampa debatų apie moters teises ir vaidmenis mikrokosmosu. Šio straipsnio tema – sociologinė moterų ir religijų santykių analizė istorinėje ir šiuolaikinėje perspektyvoje.

Moterų ir religijos santykiai istorinėje perspektyvoje

Socialinis kontekstas

Kuomet stengiamės rekonstruoti ankstyvųjų medžioklės ir rinkimo visuomenių gyvenimą, pamatome, jog vienas jų bruožas universalaus – tai moterų indėlis į aprūpinimo maistu procesą. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų indėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro.

Nustačius priežastinį sėjos ir derliaus ryšį, atsiranda sodininkystės visuomenės. Jose moters vaidmuo kiek sumažėjo. Sodais, kurie paprastai būdavo veisiami kaimo pakraštyje, rūpinosi pagrinde moterys ai buvo prižiūrimi moterų, tuo tarpu vyrai klajodavo po apylinkes. Ir čia moterų indėlio į aprūpinimą maistu pastovumas lėmė jų statuso išlaikymą. Matrilinijinės kilmės linijos buvo beveik taip pat paplitę, kaip ir partilinijinės, o seksualinė laisvė, prieš gimdymą ar po jo, moterims paprastai buvo leistina tiek pat, kiek ir vyrams. Trumpai tariant, lytis labai nežymiai įtakojo asmens statusą.

Pradėjus jaukinti gyvulius ir išradus plūgą (tai yra, kuomet žemdirbystės visuomenė palaipsniui pakeitė prieš tai buvusias medžioklės bei sodininkystės pakopas), vyrų vaidmuo aprūpinimo maistu procese ėmė pranokti moterų vaidmenį. Tiek žemės kasimo ir arimo darbams, tiek didelių gyvulių, tarnavusių kaip darbo jėga, valdymui buvo reikalinga didesnė vyrų jėga.

Plintant technologijai, industrializacijai keičiant visuomenę, moterys tapo vis labiau ekonomiškai priklausomos nuo vyrų. Nors jos atliko svarbų vaidmenį gimdant ir auginant vaikus, bei gaminant maistą ir prižiūrint namus, moterys neturėjo tiesioginio priėjimo prie gamybos priemonių: jos ne tik neturėjo nuosavybės gamybos priemonių pavidalu, tačiau ir minimaliai dalyvavo gamybos procese. Jų ekonominė priklausomybė išaugo, o statusas – nusmuko. Nors industrializacijos pradžioje amatininkiškoji pramonė trumpam sugrąžino moteris į gamybos procesą, tačiau jame dalyvaujantys asmenys – vyrai, moteris ir vaikai (beje, piktnaudžiavimas vaikų darbu prasidėjo amatininkiškoje namų pramonėje, o ne vėliau atsiradusiuose fabrikuose bei kasyklose) – jie visi buvo vienodai pavergti šio proceso, ir šis darbas neįtakojo tų moterų statuso. Jie buvo eksploatuojamos klasės nariai, visiškai priklausantys nuo menkų pajamų, gaunamų iš viduriniosios klasės atstovų, parūpinančių žaliavų ir pasiimančių užbaigtą produkciją.

Tik vėliau, kai nors nedidelė moterų dalis pradėjo dirbti už namų ribų – pirmiausiai tekstilės pramonėje, po to pradinio mokslo įstaigose – moterys labiau tiesiogiai ir akivaizdžiai pradėjo dalyvauti ekonominės gamybos procese. Beje, toks pasikeitimas apėmė tiek nedaugelį moterų, o darbas buvo toks ekonomiškai išnaudojantis, kad iš pradžių tai neturėjo įtakos moterų statuso augimui. Tačiau šiuo ankstyvosios industrializacijos laikotarpiu pasigirdo pirmieji moterų išlaisvinimo reikalaujantys balsai. Pirmasis didelis feministinis traktatas, Moterų teisių gynimas, buvo išleistas 1792 m.

Moterų ryšys su religija: istoriniai pavyzdžiai

Archeologiniai tyrinėjimai pateikia nemažai įrodymų, jog didžioji deivė motina daugelyje senovės visuomenių buvo aukščiausia dievybė.

Egiptas – viena geriausiai žinomų senovės visuomenių, kurioje moteriškos dievybės ne tik anksti atsirado, bet ir ilgą laiką išliko svarbios. Jau 3 000 m. pr.m.e. deivė Nut buvo apibūdinama, kaip egzistavusi dar tuomet, kai pasaulyje nebuvo nieko, ir sukūrusi visa, kas yra pasaulyje. Tai ji įkėlė didįjį saulės dievą Ra į dangų. Ra simbolizavo visą saulės galybę kartu su gamtos jėgomis, ir valdė Nilo slėnį. Nut duktė, Izidė, tapo populiariausia ir svarbiausia deive Egipto istorijoje – deive, išreiškiančia motinystės gyvybingumą. Ankstyvajame Egipte karalienė turėjo didesnę galią, nei karalius, o santuokoje žmona turėjo valdžią savo vyrui, kuriai jis savo noru paklusdavo.

Atrodo, jog įvairiose eskimų gentyse svarbiausia dievybė buvo moteris – deivė Sedna. Padavimai pasakoja, kad ji išsiuntė savo vaikus keliauti per jūras, idant jie taptų kitų kultūrų, kurias šiandien vadiname Europos kultūromis, protėviais. Jos tėvas norėjo ją paaukoti, siekdamas numaldyti piktąją dvasią, ir įmetė Sedną į jūrą, net nupjovė jos pirštus, kuriais ji laikėsi už laivelio krašto. Jos pirštai tapo ruoniais, jūrų vėpliais bei kitais jūros gyvūnais, būtinais eskimų išgyvenimui. Nugrimzdusi į jūros dugną, Sedna tampa “Jūros gyvūnų motina”. Šio įvaizdžio svarbą parodo faktas, jog ruoniai bei jūros vėpliai Eskimų gyvenime turi esminę reikšmę, nes yra jų maisto, rūbų bei įrankių šaltinis.

Net Kanaane, kur Hebrajų Biblijos judaizmas galutinai nugalėjo ir ne tik panaikino moteriškas dievybes, bet ir griežtai apribojo moterų dalyvavimą religinėse veiklose, priešistoriniais laikais buvo daugybė deivių motinų bei kitų moteriškų dievybių. Įžymiausia tarp jų buvo Anat, “kalno valdovė”, dievo Aleyan-Baal žmona ir sesuo; Asherah, klastinga Anat varžovė, kuri kartu su dievu El pagimdė septyniasdešimt dievų ir deivių; ir Aštartė, filistiniečių palikuonių ir vaisingumo deivė.

Tai, kad ankstyvosiose visuomenėse moterys buvo taip išskirtos ir apdovanotos pirminėmis religinėmis pareigomis, nėra keista. Iš vienos pusės, moterys turėjo akivaizdžias giminės pratęsimo pareigas. O perėjimas nuo “vaiko motinos” iki “genties motinos”, “žmonijos motinos” – visai logiškas ir lengvas. Be to, moterų vaidmuo buvo dar reikšmingesnis tose visuomenėse, kurios neapibrėžė vyro vaidmens reprodukcijos procese, ir suvokė jį kaip gana šalutinį pastojimo ir gimimo procesų elementą.

Medžiotojams ir rinkėjams atradus sodininkystę, ir vis didesnę reikšmę įgaunant produktų auginimui bei sodininkystei,deivės dar išlaikė reikšimą vietą religinėse sistemose. Atrodo, tai susiję su faktu, jog būtent moterys daugumoje visuomenių buvo pagrindinės sodininkės. Tačiau pamažu dauguma moteriškų dievybių tapo žmonomis, padėjėjomis arba tam tikrų atskirų funkcijų globėjomis, o pagrindiniais dievais palaipsniui tapo vyrai: Ra Egipte, Belas Sirijoje, Jahvė Izraelyje, Dzeusas Graikijoje, ir t.t.

Šiuo periodu, vyrų religiniai vaidmenys pradėjo augti, o moterų – mažėti. Tai yra, nors teigiamas tiek moteriškų dievybių, tiek paprastų moterų – religinių bendruomenių narių vaidmuo išliko, požiūris į moteris ir religiją tapo gana dviprasmiškas. Šio pasikeitimo pavyzdys – Indija. Ankstyvojoje Vedų laikų indų religijoje (apie 1 000 m. pr. m. e.) ne tik gausu moteriškų dievybių, bet ir paprastos moterys turėjo veikimo ir dalyvavimo laisvę. Tačiau apie 500 m. pr.m.e., sužydėjus klasikiniam induizmui, moterims kaip kategorijai priskiriamas žemesnės klasės statusas. Netgi buvo paplitęs tikėjimas, kad jokiai kastai priklausanti moteris negali pasiekti išsigelbėjimo per Nirvaną vien dėl to, kad ji – moteris. Kitame gyvenime ji turės užgimti kaip vyras.

Ankstyvaisiais budizmo metais, moterų statusas buvo atstatytas. Pats Buda (gimęs 563 m. pr.m.e.) pamokslavo apie Keturias taurias tiesas bei išsigelbėjimo kelią visiems, kurie jo klausė – tame tarpe ir moterims. Moterys buvo gerbiamos namuose, joms buvo leista valdyti nuosavybę, atiduoti ją, galbūt ir paveldėti. Jos nebuvo verčiamos tuoktis; taip pat jokia visuomeninė ar religinė doktrina nevertė našlėmis tapusių moterų pasidaryti atsiskyrėlėmis. Gan anksti pradėjo kurtis moterų vienuolynai, ir vienuolystė tapo vedybų alternatyva daliai Indijos moterų . Tačiau trijų ar ketverių šimtmečių bėgyje budizmas labai pasikeitė ir priartėjo prie induizmo. Iš vienos pusės, Budos mokymas apie karmą, keliantis dvasinio tobulėjimo, panaikinsiančio skirtumus tarp gyvų būtybių, tikslą, palaikė nuostatą, kad dvasinis tobulėjimas turi pasireikšti kaip palaipsniškas išsivadavimas iš lytinių skirtumų bei apribojimų. Bet visuomenėje dominavo kitas lyčių modelis – Hindi dharmos koncepcija: visa ko buvimas “savo vietoje” ir sekimas “prigimtimi”, tinkamu vaidmeniu bei tvarka. Nesugebėjus susitapatinti su savo dharma, visam kam iškyla grėsmė. Moterų dharma – būti vaikus gimdančia žmona ir motina. Taigi, vienuoliškas moterų gyvenimas reiškė dharmos pažeidimą. Šį požiūrį atitiko ir budizmas, teigiamai vertinantis pasaulietes motinas. Taigi, budizmas, induizmas bei pati visuomenė laikėsi požiūrio, jog tinkamas moters vaidmuo yra susietas su namais.

Šį pasikeitimą galėjo lemti atsiradęs moters, kaip pavojingos pagundos traktavimas. Į moteris vienuolynuose, net atskirtuose nuo vyriškų, buvo žiūrima kaip į grėsmę vyrų celibatui. To laikotarpio budistinė literatūra įspėjo dėl plėšraus moterų seksualinio apetito ir traktavo jas kaip kliūtį vienuolių vyrų tobulėjimui.

Konfucianizmo ir daosizmo nuostatos primena Indijos induizmą bei budizmą. Atrodo, jog ankstyvaisiais laikais moterys buvo gerbiamos: buvo garbinamos deivės, o moterys dalyvavo religinėse apeigose. Tačiau paties Konfucijaus laikais (500 m. pr.m.e.) moterys buvo nustumtos į šalį nuo religinės veiklos.

Japonijoje moterys buvo kiek daugiau įsitraukę į religiją ir tokia situacija išliko ilgiau, nei kitose senovinėse Azijos visuomenėse. Yra svarių įrodymų, jog ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atkliko išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasėkoje moterys prarado savo pilietines teises. Įdomu pažymėti, jog išliko keistas moters vaidmens suvokimo dviprasmiškumas. Iš vienos pusės buvo dvaro damos idealas, išreiškiantis eleganciją bei romantiką bei vadovaujantis manieringam, erotiškam, atsipalaidavusiam ir meniškam dvaro gyvenimui. Iš kito pusės, kai kurios moterys buvo priverstos peržengti savo moterišką silpnumą ir prisiimti vyrišką stiprybę bei drąsą. Nuo vaikystės jos buvo mokomos užgniaužti savo jausmus ir panaudoti savo moterišką grėsmę.

Kuomet didžiosios pasaulio religijos “subrendo”, jos labai panašiai vaizdavo bei traktavo moterį ir jos vietą religinėje veikloje. Moterys buvo suvokiamos kaip žemesnės, nei vyrai, ir nuo jų priklausomos; joms prieinamos religinės veiklos buvo žemesnio, dažniausiai patarnavimo pobūdžio. Iki šių dienų žydų ortodoksų vyrai kalba [panašu, kad ši malda nebėra kalbama] rytinę maldą: “Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, Visatos valdove, kad nesukūrei manęs moterimi”. Žydų moterims tradiciškai nebuvo leidžiama studijuoti šventosios Toros ir net mokytis hebrajų kalbos; moterys nedalyvauja minijanoje (dešimties vyrų kvorume, atliekančiame visuomenines religines paslaugas), negali viešai skaityti Toros, o sinagogoje paprastai sėdi specialioje vietoje, atskirtos nuo vyrų.

Krikščionybė, kuri iš dalies remiasi žydų religija, atskleidžia ilgą moterų, kaip antrinių būtybių, istoriją. Paulius suformulavo nuostatą, kuri išliko devyniolika amžių: “Moteris turi būti mokinė, klausanti tyliai ir su deramu nuolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, moteris neturi vadovauti vyrui; ji turi būti tyli. Nes pirmas buvo sukurtas Adomas, o po to Ieva; ir ne Adomas nusidėjo; tai moteris, pasidavusi apgavystei, įpuolė į nuodėmę.”

Pagrindinės ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos idėjos, išlikusios visoje jos istorijoje, yra šios:

1. Abiejų lyčių asmenims geriausia yra celibatas, susilaikymas ir mergystė.
2. Jei seksualinis susilaikymas neįmanomas, troškimai turi būti patenkinti tik santuokoje ir tik su tikslu susilaukti palikuonių.
3. Moterys gundo ir suvedžioja; jos menkesnės, nei vyrai, tačiau savo seksualinio patrauklumo bei klastos dėka nusitempia žemyn ir jį.
4. Moterys, kaip žemesnės už vyrus, turi likti religinių veiklų užnugaryje.
5. Moterys, kurios nori užsiimti religine veikla, gali įsijungti į specialias tam tikslui įkurtas religines institucijas. Laikydamosi celibato, jos gali priartėti prie Dievo, tuo suteikdamos naudą tiek sau, tiek aplinkiniams vyrams, kadangi pasitraukia iš sąveikos, galinčios lemti Dievo nustatyto moralinio kodekso pažeidimą.
6. Vadovavimas ir sprendimų priėmimas priklauso vyrams.
7. Pamokslavimai ir raštų interpretavimas priklauso vyrams.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog pats Jėzus vyrus ir moteris traktavo daug lygiateisiškiau, nei dauguma jo pasekėjų. Aprašytųjų stebuklų objektai buvo tiek vyrai, tiek moterys; moterys buvo išskiriamos dėl savo stipraus tikėjimo, kaip ir vyrai. Nors tarp dvylikos Jėzaus apaštalų nebuvo moteriškių, tačiau keletas moterų buvo tarp jo artimų draugų. Jėzus sulaužė šabo taisykles tam, kad padėtų moterims, o kalbėdamas su samariete, vieną po kito atmetė visuomenėje priimtus tabu. Galima sakyti, kad Jėzus tiek vyrus, tiek moteris suvokė tiesiog kaip individus, kuriems reikalinga jo pagalba, kaip bendradarbius arba draugus. Jėzus save tapatino su tų dienų atstumtasiais: vargšais, nusidėjėliais, mokesčių rinkėjais, raupsuotaisiais – ir moterimis.

Trumpai apibendrinant moterų vaidmenį tradicinėse religinėse visuomenėse, galima išskirti kelis bruožus. Pirma, pavaldus vaidmuo, nes moterys savo statusą įgaudavo tik per santykį su vyru: būdama šio tėvo dukra, to vyro žmona, arba ano sūnaus motina. Antra, tai buvo priklausomas vaidmuo. Budistų vienuolės turėjo patarnauti net naujausiems ir jauniausiems vienuoliams; krikščionių žmonos buvo mokomos tyliai laikytis bažnyčioje ir paklusti savo vyrams, suvokiamam kaip namų “galva”, lygiai kaip kad Kristus buvo Bažnyčios galva; musulmonų moterys buvo uždengtos parandža nuo visų, išskyrus savo vyrą. Trečia, jos buvo laikomos protiškai žemesnėmis. Pavyzdžiui, žydų moterys negalėjo studijuoti Toros; kiniečių moterys netyrinėjo Konfucijaus klasikos; indų moterys nesimokė Vedų.

Paruošta pagal Johnstone R.L. Religion in Society: A Sociology of Religion. – Prentice Hall, 1988.

Mokslininkų nuomone, pirmieji miestai atsirado maždaug prieš pusšešto tūkstančio metų. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau penkiolika tūkstantmečių prieš mūsų erą nuo Indijos iki Baltijos jūros buvo išsimėtę kaimeliai, kurių gyventojai užsiėmė žvejyba, pirmykščių naminių gyvulių auginimu, rinkimu. Tik Neolito laikotarpiu, 8 tūkstantmečiai p. m. e., žmonės pradėjo auginti maistą bei gyvulius, kurių darbo jėgą panaudodavo žemės ūkyje. Šiuo laikotarpiu, susidarius galimybėms gausiau apsirūpinti maistu, gerėja žmonių gyvenimo sąlygos, mažėja gyventojų mirtingumas ir išauga populiacijos dydis.

Šis pirmasis istorijoje “demografinis sprogimas” skatino tolesnį stabilių gyvenviečių kūrimąsi, kadangi rinkimai ir medžioklė nebegalėjo užtikrinti pakankamo išaugusiam gyventojų skaičiui maisto kiekio. Šios gyvenvietės kūrėsi derlingose žemėse, kur dirva, vanduo ir klimatas buvo palankūs žemdirbystei.

Viena pirmųjų pastovių gyvenviečių – Jarmo, įsikūrusi Kurdistano rajone, Irake. Jos užuomazgos atsirado maždaug 7 – 6,5 tūkstantmečiai p.m.e. Joje gyveno apie 150 žmonių, kurie jaukino šunis, ožkas, avis, augino miežius ir kviečius, tačiau neatsisakė ir medžioklės bei rinkimo. 5 500 m. p.m.e. pradėjo kurtis daugiau į Jarmo panašių gyvenviečių; kitų 1500 metų bėgyje, gyvenvietės leidosi nuo kalnų į upių – Tigro-Eufrato, Nilo, Chvan Chės ir kt. – slėnius.

Mesopotamijos ir Nilo upės gyvenviečių aplinkos sąlygos buvo labai palankios. Pavyzdžiui, Egipte, didžiosios upės slėnyje, per metus buvo nuimami 2 – 3 derliai. Pastovių gyvenviečių kūrimasis skatino žemės ūkio vystymąsi bei sudėtingesnių organizacinių formų kūrimąsi. Upės slėniuose žemdirbystei buvo reikalinga drėkinimo sistema – periodiški potvyniai vertė ūkininkus jungtis, kad galėtų rengti drėkinimo kanalus ir taip atitaisyti potvynių padarytą žalą. pamažu ėmė vystytis socialinė organizacija, darbinė specializacija, kontrolės bei socialinės stratifikacijos sistema. Tuo pat metu kito ir šeimos struktūra: jei medžioklės ir rinkimo visuomenėse tėvai vaikams perduodavo tik įgūdžius, tai žemdirbių bendruomenėse – ir žemę. Keičiantis kartoms, socialinis susiskaldymas gilėjo.

Šiuo laikotarpiu formavosi išplėstinė šeima. Kelių žmonų turėjimas įgijo ekonominę reikšmę: pirma, tai buvo papildomos darbo rankos laukuose ir prie gyvulių, antra, tai reiškė didesnį skaičių sūnų, kurie ateity dirbs laukuose, gins turtą nuo priešų, senatvėje rūpinsis senu tėvu, aukos už jį dievams ir pratęs jo giminę.

Gyvenviečių kūrimasis prie upių buvo patogus ir prekybos bei transportavimo atžvilgiu. Miestas tapo “centru”, kur buvo keičiamasi prekėmis bei paslaugomis. Nilo, Tigro-Eufrato, Gango upių slėniuose išaugo gyventojų skaičius, o tai buvo prielaida pirmųjų miestų kūrimuisi.

Mūsų dienų požiūriu, didžiausi to meto miestai savo dydžiu nepranoksta šiuolaikinių kaimų ir miestelių, tačiau jie buvo dešimtį kartų didesni už neolito laikotarpio gyvenvietes. Babilonas, kurio kabantieji sodai buvo vienas iš antikinio pasaulio stebuklų, užėmė tik 3.2 kvadratinių mylių plotą. Atėnų teritorija nesudarė net 1 kvadratinės mylios. Senasis Antiochas buvo perpus mažesnis, Kartagina tik šiek tiek dydžiu pranoko Atėnus. Antikos miestų dydis tiesiogiai priklausė nuo žemės ūkio, tai yra, žemdirbių gaunamos produkcijos pertekliaus, bei nuo jo transportavimui tinkamos technikos. Didžiausiuose miestuose gyveno tik nuo 2 iki 20 tūkstančių gyventojų. Miestų buvo nedaug, ir tie išsimėtę plačiose teritorijose.

Miestuose vystėsi socialinė organizacija. Nors ir negausus, miestų elitas buvo pagrindinis kultūrinių ir intelektualinių civilizacijos vertybių puoselėtojas. Miestai turėjo ekonominę ir politinę valdžią likusių šalies gyventojų atžvilgiu, juose koncentravosi valdymo ir švietimo funkcijos. Miestų gyventojų tankumo didėjimas bei sėslus gyvenimo būdas buvo postūmis prekybos, manufaktūrų ir paslaugų sferos vystymuisi. Maisto perteklius buvo prielaida darbo pasidalijimo atsiradimui: žmogus nebeturėjo visko gamintis pats, jis galėjo įsigyti kitų pagamintus produktus mainais už savuosius. Darbo pasidalijimas tapo bruožu, kuris atskyrė miestą nuo kaimo, ir kurio pasėkoje ėmė kristalizuotis miestų gyventojų hierarchija bei stratifikacija.

Šventyklos, pirmieji visuomeniniai miestų pastatai, ilgą laiką išliko didžiausiomis bei sudėtingiausiomis institucijomis. Karaliaus valdžia ir dinastiniai politiniai režimai išsivystė gerokai vėliau. Kadaise karo vadus rinkdavo visi genties vyrai, ir jie savo pareigas atlikdavo tik neramumų ir pavojaus metu; tačiau laikui bėgant, kario amatas tapo pastoviu, kariai išlikdavo ir taikos periodu, o jų išlaikymą užtikrindavo valstiečiai. Karinių darinių atsiradimas lėmė ir technines inovacijas – ginklų, karo laivų ir vežimų gamybą. Pamažu karių kastos pagrindu formavosi karaliaus valdžia bei paveldima karališkoji dinastija, o galia persikėlė iš šventyklos į rūmus. Gilėjo socialinis susiskaldymas, kadangi vieni kartos atstovai likusių pasižymėjo socialiniais ir ekonominiais pranašumais kitų atžvilgiu. Socialinių klasių išsiskyrimą iliustruoja to meto kapai: jei turtingųjų kapai būdavo išpuošiami ornamentais, juose būdavo paliekami iš bangiųjų metalų nukalti ginklai, tai vargšų kapuose terandama molinių indų, o dažnai – ir visai jokių atributų.

Dvaras skatino technologijos vystymąsi. Kariuomenei reikėjo ginklų, aprangos, karo vežimų, dvarui – pagražinimų ir patogumų. To pasėkoje įsitvirtino menininkų bei amatininkų klasės. Vystėsi vis plačiau aprėpiantis prekybos tinklas, kurio dėka plito ne tik prekės, bet ir idėjos. Miestas buvo visiškai nauja socialinė struktūra, kurioje buvo formuojamos naujos institucijos bei nauji žmonių santykiai. Miestų revoliucija kūrė naują aplinką, kuri skatino išradimus bei pati buvo jų formuojama. Pirmiesiems miestams išsilaikyti nebuvo lengva. Miestą supančios sienos bei sargyba turėjo saugoti jį nuo klajoklių genčių antpuolių, kurie kėlė visiško sunaikinimo grėsmę. Pavyzdžiui, Biblijoje aprašomas Kanaano miesto užėmimas ir jo “sulyginimas su žeme”. Be to, pavojai gyventojams, pirmiausiai – gaisrai ir epidemijos, grėsė ir pačiame mieste.

Graikų miestai

Miesto istorija – tai istorija žmogaus pastangų, siekiant nugalėti priešišką aplinką. To pavyzdys – Atėnai, iškilę jūros pakrantėje.

Nederlingas Graikijos dirvožemis, kalnuotos vietovės beveik visiškai apribojo žemdirbystės, transportavimo ir susisiekimo galimybes. Didžiausi graikų pasiekimai – ne technologijos, bet socialinės organizacijos srityje. “Poliaus”, miesto-valstybės atsiradimas, leido šeimoms ir gentims susiburti, kaip vienos valstybės piliečiams, remiantis bendros mitinės kilmės suvokimu. Piliečiais buvo laikomi asmenys, galintys įrodyti savo kilmę iš dievų – miesto globėjų, ir todėl turintys teisę dalyvauti jų garbinimo apeigose. Pavyzdžiui, Atėnų pilietis buvo asmuo, turintis teisę melstis Atėnės, šio miesto globėjos, šventykloje. Antikos miestuose pilietybė buvo pagrįsta religija. Tačiau graikų politinės pilietybės sistema niekados neperžengė poliaus ribų. Būti piliečiu – tai senovės graikui reiškė labai daug. Viena iš sunkiausių tuometinių bausmių buvo uždraudimas asmeniui įeiti į miestą, kadangi tai reiškė žmogaus atskyrimą nuo civilizacijos.

Didžiausio suklestėjimo metais, Atėnuose gyveno 120-180 tūkstančių žmonių. Graikijos miestų augimą įtakojo politinės preferencijos – senovės graikai linko prie mažesnių miestų. Šios nuostatos laikėsi ir du didžiausi tuometiniai autoritetai – Platonas bei Aristotelis. Tai galėjo įtakoti keletas priežasčių: didelę populiaciją sunkiau kontroliuoti, be to, pernelyg didelis gyventojų skaičius sukeltų maisto trūkumo problemą. Aristotelio nuomone, miestas turi būti tokio dydžio, kad galėtų apsiginti ir apsirūpinti maistu, bet “ne toks didelis, kad piliečiai negalėtų pažinoti vienas kito būdo”. Nuo miestų augimo sulaikė ir kolonijų kūrimas, tai yra, buvo kuriami maži miestai. Šis gyventojų judėjimas lėmė ir graikų kultūros ir idėjų plitimą po antikinį pasaulį.

Roma

Iki pat XIX a. Europoje nebuvo tokių miestų, kokiais galėjo didžiuotis Romos imperija. Pačioje Romoje geriausiais laikais gyveno net iki milijono gyventojų. XVIII a. istoriko Gibbono apskaičiavimais, Romos imperija apėmė iki 120 mln. gyventojų. Turint omeny, kad visame pasaulyje tuomet gyveno apie 250 mln. žmonių, tai išties milžiniška skaičius. Technologijos ir socialinės organizacijos tobulinimo dėka romėnai sugebėjo valdyti daugybę didžiulių miestų, kadangi užkariautose teritorijose diegdavo Romos įstatymus bei valdymo tvarką. Roma ne tik skleidė idėjas teisės, valdymo, inžinerijos srityse, kurių dėka kontroliavo provincijas, tačiau buvo ir priklausoma nuo savo periferinių teritorijų, iš kurių importuodavo miesto egzistavimui būtinas gėrybes. Šių gėrybių pristatymą garantavo saugi ir išvystyta sausumos bei jūros kelių sistema.

Romos klestėjimo laikais, jos prabanga bei pramogos buvo išties imperatoriškos. II mūsų eros amžiuje beveik pusė gyventojų nedirbo, ir net dirbantieji darbe praleisdavo nedaugiau kaip šešias valandas per dieną. Religinės bei kitos šventės sudarė pusę metų dienų. Siekiant užimti gyventojus ir neleisti užgimti prieš maištingoms nuotaikoms, šie buvo linksminami įvairiausiais būdais: vežimų lenktynėmis, gladiatorių kovomis bei krikščionių žudymu.

Romos imperijos žlugimas V a. reiškė Europos miestų nuosmukį, trukusį šešis šimtus metų. VI amžiaus pabaigoje karai, žudynės bei maras galutinai sunaikino buvusią Romos didybę, ir megapolis išsiskaidė į atskiras gyvenvietes. Romos didybės idėja išliko net tamsiausias viduramžiais, ir įtakojo Renesanso laikotarpiu prasidėjusį miestų reikšmės išaukštinimą. Tačiau pirmo tūkstantmečio viduryje, klestintys miestai išliko tik Rytuose: Konstantinopolis, imperatoriaus Konstantino įkurtas IV a. pradžioje, tapo Bizantijos imperijos sostine ir išsilaikė iki XV a. vidurio, kuomet jį užėmė turkai.

Romos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.

Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno daugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.

Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kūrimas. Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet miestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.

Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.

Viduramžių miestai buvo maži. Net Renesanso laikotarpiu, dideliuose miestuose gyveno apie 10-30 tūkstančių gyventojų. Tik Paryžiuje, Florencijoje, Vienoje ir Milane gyventojų skaičius siekė 100 tūkstančių. Miestą juosė storos sienos; jo saugumą gynė stebėjimo bokštai ir patrankos. Pagrindinis miesto pastatas, jo gynybos ir galios šaltinis buvo katedra arba feodalo pilis. Mieste kūrėsi nauja socialinė klasė, kurią sudarė amatininkai, smuklininkai, pinigų keitėjai, metalo dirbėjai – buržuazija. Ši prekiautojų klasė buvo tikra priešingybė garbingajai feodalų klasei. Viduramžių buržuazijos atsiradimas žymi tradicinės sistemos nuosmukio pradžią. Miestuose susikūrė miestiečių bendruomenė, ekonomiškai susijusi prekybiniais ir komerciniais ryšiais. Atlikdami prekybines, komercines ir finansines funkcijas, miestai išvystė didelę ekonominę galią. Vėlyvaisiais viduramžiais šiuos miestus – pavyzdžiui, Veneciją, Milaną, Antverpeną, Bremeną, Hamburgą – ekonomiškai ir politiškai pradėjo valdyti galingos finansinės šeimos.

XIV a. ypač suintensyvėjusį miestų vystymąsi sustabdė didžiulė maro epidemija. “Juodoji mirtis” per trejus metus sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų. Epidemija, prasidėjusi Indijoje, plito didžiaisiais prekybos keliais, ypatingai nusiaubdama jūrų uostus bei vilkstinių sustojimo centrus. Maras ypač nuniokojo kaimo vietoves ir sudavė mirtiną smūgį feodalinei sistemai. Juodoji mirtis iš pagrindų pakeitė ir pagrindinius socialinius institutus, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios struktūrą: daug dvasininkų mirė, naujų dvasininkų ruošimui buvo skiriama mažai dėmesio, be to, įtaką darė ir visuomenėje įsigalėjęs polinkis į amoralumą r gyvenimo malonumus. Kai kuriuos žmones mirties pavojus pavertė fanatiškai religingais, tačiau dauguma linko prie “gyvenimo ir linksmybių, nes rytoj galime mirti” filosofijos. Maro epidemijos protrūkiai niokojo Europą iki pat XVII amžiaus, bet jau XV a. miestai vėl pradėjo augti. Nuo tada Europos civilizacija pasuko urbanizacijos link.

Renesanso miestai

XVI a. daugelyje miestų, ypač Italijoje, susiformavo turtingųjų klasė, kuri turėjo noro, lėšų ir laiko vystyti ir dailinti miestus. Net tokie menininkai, kaip Mikelandželas ir Leonardas da Vinčis, naudojo savo talentą miestų gražinimui, o da Vinčis išvystė ir miestų planavimo modelį. Atgimė susidomėjimas klasikiniu stiliumi, perspektyva ir proporcijomis, atsispindintis to meto architektūroje. XVI ir XVII a. Renesanso miestai simbolizavo humanistinę ideologiją ir pasaulietišką kultūrą.

XVI a. žymi ir nepriklausomo nuo valstybės, autonomiško miesto išnykimą. Miestai tapo valstybės dalimi. Socialinė organizacija Europoje kito, formuojantis didesniam dariniui – tautinei valstybei. Tačiau politinės nepriklausomybės praradimą kompensavo ekonominiai privalumai – tautinė valstybė garantavo saugesnius ir geresnius kelius, lengvesnį ir pigesnį prekių pervežimo būdą, bei didelę rinką. Be to, svarbūs buvo tokie privalumai, kaip suvienodinti įstatymai, bendri pinigai, standartizuoti svorio bei talpos matai. Tautinė karaliaus valdžia reiškė stabilumą ir užtikrintumą, kas buvo labai svarbu kylančiai verslo klasei.

Technologinis parako bei patrankų vystymas irgi įtakojo sienų juosiamo miesto keitimąsi. Miestai, kurie tikėjosi atsilaikyti prieš karaliaus kariuomenę, turėjo smarkiai stiprinti savo apsaugą, ir pamažu miestas tapo savo paties įtvirtinimų belaisviu. Miestas buvo priverstas plėstis tik į viršų arba tam tikroje griežtai apribotoje teritorijoje, to pasėkoje didėjo gyventojų tankumas, kuris labai neigiamai atsiliepė žmonių gyvenimo sąlygoms bei trukmei. Smarkiai išaugo mirtingumo lygis, ir miestai augo tik imigracijos iš kaimo vietovių dėka. Mirtingumo lygio mažėjimas glaudžiai susijęs su technologiniais pokyčiais žemės ūkio srityje, kurie užtikrino geresnį ir gausesnį maisto tiekimą į miestą. Tobulėjant žemės ūkiui, augant produktyvumui, pradėjo mažėti mirtingumo lygis bei augti gyventojų skaičius.

Pramoniniai miestai

Sausumos ir vandens kelių tobulinimas lėmė efektyvesnį žemės ūkio produktų transportavimą, ir skatino miestų vystymąsi. Apie 1800-uosius Londone, antrame pagal dydį Europos mieste, gyveno 861 tūkst. žmonių, t.y., 11 % visos Britanijos gyventojų. Be pasiekimų žemės ūkio bei transportavimo srityse, tokia žmonių koncentracija vienoje vietoje būtų neįmanoma. Žemės ūkio pasiekimai padidino derlių ir atlaisvino daug darbo rankų. Tuo tarpu nauji išradimai atvėrė kelią naujų pramonės šakų augimui. 1767 m. Wattas išranda garo variklį, kuris atneša daugybę pasikeitimų įvairiose srityse. Įdomu, kad mašinos ne sumažino, bet padidino darbo rankų poreikį miestuose – ėmė kurtis specializacija ir mechanizacija pagrįsta fabrikų sistema, kurios pasėkoje formavosi nauja užimtumo bei stratifikacijos struktūra.

Ankstyvųjų industrinių miestų augimą užtikrino tik imigracija iš kaimo vietovių. Antroji urbanistinė revoliucija – tai pokyčiai, kurių dėka pirmą kartą istorijoje daugiau nei 10 % populiacijos galėjo gyventi miestuose. Ši urbanistinė revoliucija prasidėjo Europoje. Gyventojų skaičiaus ir ekonomikos augimas neužtikrino geresnių gyvenimo sąlygų – miestai pasižymėjo prastomis, antisanitarinėmis gyvenimo sąlygomis, ligomis bei aukštu mirtingumo lygiu. Gyvenimo tokiame mieste aprašymų rasime Ch. Dickenso romanuose.

Tačiau tai buvo pramoninių miestų, kuriuose mes gyvename šiandien, užuomazga. Praėjęs ilgą kelią nuo mažutės gyvenvietės iki milijoninio megapolio, patyręs nuosmukių ir klestėjimo metą, miestas galiausiai tapo neatsiejama pasaulio ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo dalimi.

Paruošta pagal Palen J.J. The Urban World. – McGraw-Hill Book Company, 1987