Įvairūs straipsniai

Darata Surdokaitė

Žlungant komunistinei santvarkai, prasidėjusi socialinės morfologijos transformacija matoma visose buvusio komunistinio bloko šalyse, o taip pat ir Lietuvoje. Vienas sparčiausiai nykstančių sluoksnių Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse visuomenėse, – inteligentija. Inteligentijos, kaip socialinio sluoksnio, skilimas į intelektualus, profesionalus, samdomus paslaugų sferos darbuotojus bei stambiąją buržuaziją bus aptariamas šiame straipsnyje.

Inteligentijos – intelektualų diskursas

Prieš aptariant inteligentijos transformaciją į intelektualus, visų pirma būtų tikslinga apibūdinti sąvokas „inteligentas“ ir „intelektualas“.

Kai kurie mokslininkai mini abi šias sąvokas, bet dažnai savo darbuose jas tapatina. Tačiau, anot L. Gudkovo, intelektualų ir inteligentų kategorijos atspindi skirtingai organizuotą intelektualinį gyvenimą, todėl būtinai žymi tam tikrus ypatumus (Gudkov, L., 1995, 147). Kaip pažymi savo straipsnyje L. Donskis, „terminas „inteligentija“ į teorinę ir apskritai intelektualinę apyvartą pateko XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau dabar jis nurodo pirmiausia rusų inteligentijos fenomeną“ (Donskis, L., 1997, 8).

Komunistiniais principais organizuotoje visuomenėje inteligentais vadintini kone visi turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys. Kaip rašo Z. Baumanas, terminas „inteligentija“ egzistavo, bet mokslininkas jį įvardina kaip techninę sąvoką: „jis [terminas] nurodė siaurą žmonių stratą su išsilavinimu popieriuje“. Pasak Baumano, „tai žmonės, kurie savo darbe greičiau naudojo protinius, o ne fizinius sugebėjimus“ (Bauman, Z., 1995, 230). Komunistinėje visuomenėje inteligentija, gyvenusi po politinio elito globos skraiste, turėjo atlikti ideologijos skleidėjos vaidmenį, „padaryti liaudį laimingą, pateikdama jai nekvestionuojamą tikėjimą“ (Bauman, Z., 1995, 231). Nikolajus Bardiajevas inteligentus apibūdina kaip „sekuliarizuotą vienuolių ordiną, savo buvimo prasmę ir tikrąją paskirtį įžvelgiantį kovoje už socialinę ir intelektualinę pažangą“ (recituota iš L. Donskio, 1997, 8). Inteligentai paprastai nieko reikšmingo nesukuria, „dažnai jie apskritai stokoja tikrojo išsilavinimo, nemeluotos erudicijos ir profesionalumo pasirinktoje veiklos srityje“ (Donskis, L., 1997, 8).

Plačiai paplitusi ir naudojama vakarietiškoje literatūroje „intelektualo“ sąvoka turi kiek (arba visiškai) kitokią prasmę. Kaip teigia Z. Baumanas, žodis „intelektualai pirmą kartą viešuose diskursuose panaudotas 1898 metais Prancūzijoje. Šis terminas apibūdino aukštos klasės specialistus, profesijų šviesuolius, kurie manė, esą jų teisė ir pareiga ginti svarbiausias vertybes, kurioms kėlė grėsmę valstybės veiksmai“ (Bauman, Z., 1995, 223). Šiandien šis terminas išreiškia nuostatą, kad intelektualai turi kuriamąją galią. Tai asmenys, įsitraukę į idėjų ir simbolių kūrimą. Šį aspektą pabrėžia ir N. Berdiajevas, sakydamas, kad intelektualai tėra protinio darbo meistrai, sąvokų ir idėjų inžinieriai, intelektualinės kūrybos profesionalai, nesvarbu, ar kalbama apie filosofus ir mokslininkus, ar apie menininkus ir žurnalistus (recituota iš L. Donskio, 1997, 8).

Taigi takoskyrą tarp sąvokų „inteligentas“ ir „intelektualas“ trumpai galima būtų reziumuoti L. Donskio žodžiais: „intelektualas yra tiesiog idėjas kuriantis ir jomis gyvenantis žmogus, o inteligentas yra ideologas ir vertybininkas, meistriškai suinstrumentinantis idealus ir idėjas, kad pastarieji dalykai tarnautų viso labo tik apčiuopiamiems politiniams bei praktiniams tikslams ir apskritai socialinei inžinerijai“ (Donskis, L., 1997, 9).

Apibrėžiant socialinius sluoksnius, Vakaruose inteligentijos sąvoka paprastai jau nebenaudojama. I. Gečienė iškelia idėją, kad inteligento sąvoka yra morališkai pasenusi ir kad pastarojo dešimtmečio Lietuvoje vykstantys „… ekonominiai ir politiniai pokyčiai suardė nusistovėjusią intelektualinio gyvenimo organizaciją ir reikalauja priartinti socialinę visuomenės struktūrą prie naujos situacijos, kuri yra artimesnė Vakarų intelektualų egzistavimo sąlygoms“ (Gečienė, I., 1999, 125).

Iš to, kas paminėta anksčiau, galima būtų teigti, kad sovietinė inteligentija yra gana platus terminas, apimantis turinčius aukštąjį išsilavinimą įvairių profesijų atstovus. I. Gečienė pateikia A. Gella’o inteligentijos apibūdinimą, pagal kurį inteligentija yra „socialinė grupė, ne tik sudaryta iš plataus profesijų spektro bei įvairaus intelektualinio ir išsimokslinimo lygio, būdingais įsitikinimais, požiūriais bei manieromis pasižyminčių žmonių, bet ir sudaranti nemažą visuomenės segmentą, turintį sąlyginai homogenišką dvasinę kultūrą“.

Tačiau tokį platų terminą būtų galima specifikuoti ir išskirti dvi sovietinės inteligentijos kategorijas, nes inteligentijos sudėčiai sovietiniais laikais buvo priskirtini tiek akademinės bendruomenės nariai, tiek nesusiję su kūryba žmonės. Ir jeigu L. Donskis skyrimą tarp intelektualų ir inteligentų nusakė takoskyra tarp idėjų ir ideologijos, tai sovietmečiu tarp pirmųjų (t. y. akademinės bendruomenės narių) buvo dalis tokių, kurie savo charakteristikomis labiau atitiktų Vakarų intelektualą, nei inteligentą, nors oficialiai buvo priskiriami pastariesiems.

Inteligentijos vaidmuo postkomunistinėje revoliucijoje

Kaip jau buvo minėta, inteligentija komunistinėje visuomenėje buvo ideologijos nešėja ir skleidėja, savotiška „sielos inžinierė“. Revoliuciniu (1988 – 1992) Lietuvos socialinio kismo periodu, inteligentija „buvo svarbiausias postkomunistinės revoliucijos ideologas ir vykdytojas“ (Šaulauskas, M. P., 1999, 24), mat lietuviškoji inteligentija buvo nusiteikusi daugiau ar mažiau nacionalistiškai ir orientuota į Lietuvos istorinę praeitį. Tačiau pasibaigus šiam socialinio kismo periodui, inteligentija praranda ideologinį - kultūrinį tapatumą iš dalies ir dėl to, kad „inteligentų ideologinė vaizduotė buvo vis nukeliama į istorinę praeitį arba perkeliama į mitopoetinę terpę, todėl netrukus pradėjo prarasti nors kiek apčiuopiamą ryšį su realia visuomene ir jos gyvenimo kasdienybe“ (Donskis, L., 1997, 14). Ilgainiui inteligentija tapo ne permainų generatoriumi ir vykdytoju, o tiesiog jų dalyviu.

Po šios santvarkos žlugimo prasidėjusią inteligentijos socialinio sluoksnio transformaciją sąlygojo pakitusios politinės ir ekonominės sąlygos bei „Lietuvoje vykstantys klasikiniai modernizacijos procesai: kūrybines vertybes pakeičia gamybinės bei prekybinės vertybės” (Šaulauskas M. P., 1999, 25). Aukšti inteligentijos socialinio mobilumo tempai ženkliai pildė naujų socialinių sluoksnių formavimąsi. Palyginti su tradicine inteligentija, naujosioms socialinėms grupėms būdingi skirtingi gyvenimo stiliai ir vertybinės nuostatos; šios grupės savanoriškai jau nebeprisiima atsakomybės už specifinių visuomenės problemų sprendimus. Šiuo metu vis ryškesnėmis tampa tam tikros inteligentijos diferencijavimosi tendencijos. Apie tai – kitame straipsnyje.

Naudota literatūra:

Bauman, Z. Intellectuals in the Postmodern World. Life in Fragment: Essays in Postmodern Morality. 1995.

Donskis, L. Dvi Lietuvos kultūros: intelektualų ir inteligentų kolizijos ir ateities dialogo galimybės // tarp Karlailo ir Klaipėdos. – Klaipėda, 1997.

Gečienė, I. Inteligentija? // Tradicija ir pokyčiai. – Vilnius, 1999.

Gudkov, L. The intelligentsia and Society: Time for Mutual Reconingų //

Šaulauskas, M. P. Antrosios Lietuvos Respublikos lytys: „postmodernėjimo“ pradžios ir culturati baigtys. // Problemos. Nr. 55. – Vilnius, 1999.

Viktorija Jonikova

Čigonai yra viena iš nedaugelio neteritorinių mažumų Europoje, ir, beje, vienintelė tautinė mažuma, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 718 čigonų tautybės žmonių. Akivaizdu, kad ši grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl realios situacijos.

Čigonų grupės morfologija

Čigonų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai dažniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis čigonų šeimomis, antra – su tuo, jog čigonai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amžiaus. Tai sukelia daugelį sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys čigonai.

Didžioji dalis čigonų tautybės žmonių gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos lūšnynų rajonais. Čigonai, gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, mažina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyrinėtojų nuomone, čigonas, kaip individas, egzistuoja ir reiškiasi tik savo grupėje.

Europos Komisijos tyrimas parodė, kad devintajame dešimtmetyje įvairiose Vakarų Europos valstybėse suaugusių čigonų neraštingumas siekė nuo 50 iki 100 procentų. Komunistinėse šalyse, kuriose bendrasis lavinimas buvo privalomas, taip pat nepavyko pasiekti, kad dauguma čigonų leistų į mokyklas savo vaikus, taip pat ir to, kad lavintųsi patys suaugusieji. Dėl menko raštingumo čigonai neturi galimybių siekti įvairesnio ir įvairiapusiškesnio profesinio išsilavinimo, o tai savo ruožtu mažina jų galimybes sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.

Čigonų teisėsauga

Lietuvoje yra sukurta norminė bazė, sudaranti asmeniui galimybes teisiškai apsiginti pačiam ir apginti visuomenės interesus. Lietuvoje čigonams, kaip ir kitiems nepagrindinės tautybės gyventojams, nustatomos lygios su visais teisės. Tačiau bendrasis, jau nekalbant apie teisinį, čigonų neišprusimas trukdo jiems pasinaudoti savo teisėmis bei galimybėmis.

Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla

1992 m. susikūrė pirmoji visuomeninė čigonų tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal LR visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-ais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“.

Atsiradus čigonų tautybės aktyvistų, susiformavus jų pačių visuomeninėms organizacijoms, susikūrė savotiška tarpininkų institucija, palengvinanti bendradarbiavimą su valstybinėmis instancijomis, todėl 1994-1996 m. prasidėjo naujas bendradarbiavimo su čigonais etapas. Šiuo laikotarpiu buvo stengiamasi Lietuvos visuomenę, žiniasklaidą, valstybines teisėtvarkos, socialinės apsaugos ir panašiose srityse dirbančias institucijas tiesiogiai supažindinti su čigonų gyvenimo realijomis, sudaryti čigonams sąlygas operatyviai gauti juos dominančią bei reikalingą informaciją. Periodiškai organizuojant įvairius renginius – pavyzdžiui, išvykas į taborą, jų gyventojų susitikimus su atitinkamų žinybų (Vidaus reikalų, Darbo ir socialinės apsaugos ministerijų, savivaldybių, seniūnijų, žiniasklaidos) atstovais, – buvo siekiama kovoti su vadinama „institucine“ diskriminacija, nuo kurios romai nukenčia itin dažnai.

Remiantis faktais, akivaizdu, kad daugiausiai praktinės naudos čigonų švietimo bei kultūros srityje davė nevyriausybinių organizacijų veikla. Šio dešimtmečio pradžioje Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su Soroso romų fondu, kurio koordinatorė Lietuvoje yra Violeta Toleikienė, ėmėsi organizuoti pirmąją nevalstybinę čigonų mokyklą. Bendradarbiaujant su Lenkijoje veikiančiomis tarptautinėmis organizacijomis čigonų reikalams, nuo 1994-ųjų romų ir lietuvių kalbomis Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Rrom p-o drom“, skirtas Lietuvos čigonams ir jų reikalais besidominčiai visuomenei. 1995 metais ALF bei Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų sektoriaus pastangomis surengta pirmoji Lietuvos čigonų vaikų vasaros stovykla, o nuo 1997 m. rudens Tautybių departamento, sostinės švietimo skyriaus, ALF ir Lietuvos čigonų bendrijos „Romany Jagory“ iniciatyva Vilniaus 58-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjo veikti pirmosios čigonų klasės valstybinėje mokykloje, kuriose vaikai mokosi pagal specialiai jiems pritaikytą programą.

1993 metų pabaigoje ALF pradėjo romų kultūrinės integracijos programą, nuo 1995 m. vykdomą kartu su bendrija „Romano džijipe“, Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų padaliniu ir jaunimo iniciatyvine grupe „Transilvanija“. Kiekvieną vasarą organizuojamose čigonų vaikų stovykloje daug laiko skiriama jaunųjų romų estetiniam mokymui.

Negalima nepaminėti ir dar vienos iniciatyvos: 1997 m. Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su Lietuvos jaunimo organizacija „Transilvanija“ ir Prancūzijos tautinių mažumų grupe pradėjo įgyvendinti „Tautinių mažumų integravimo į Lietuvos visuomenę“ programą. Šiame projekte dalyvauja kelios dešimtys lietuvių, lenkų, rusų mokyklų, išsidėsčiusių įvairiuose Lietuvos regionuose, ir jame itin daug dėmesio skiriama Lietuvos čigonų kultūros propagavimui. ALF, Budapešte įsikūrusio Atviros visuomenės instituto, Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ ir Kauno čigonų bendrijos pastangomis, 1998 metų gegužę Kaune atidarytas Roma informacijos biuras, kuris rūpinsis čigonų švietimo, kultūros, socialiniais klausimais. Bus siekiama mokyti jaunus čigonus, padėti jiems įsigyti profesiją, įsidarbinti, spręsti kitus socialinius ir buitinius Lietuvos čigonų taboro rūpesčius bei problemas.

Populiarinant čigonų muzikinę kūrybą, Vilniaus rajone, Panevėžyje, Kaune ėmė veikti romų vokaliniai choreografiniai ansambliai – ši veikla susilaukė nemažos čigonų visuomenės iniciatyvos ir paramos.

Lietuvos periodiniai leidiniai apie čigonus

Daugiausiai čigonų tematika (kaip ir kitų atskirčių, pvz., moterų, prostitučių bei seksualinių mažumų, atveju) rašoma laikraštyje „Lietuvos rytas“ – jo puslapiuose buvo pateikta net 30 % visos čigonų temą liečiančios medžiagos nuo 1994 metų; antrasis – „Lietuvos aidas“ (11 %), po jo – „Respublika“ bei „Laikinoji sostinė“ (atitinkamai 8 % ir 5 % ):

1994-1999 m. Lietuvos periodikos publikacijų čigonų tematika analizė atskleidė, kad ankstesniais metais straipsniuose vyravo smalsumas, čigoniškos „egzotikos“ paieškos, neigiamos žurnalistinės emocijos, išvydus nelengvą čigonų buitį, o vėlesnės publikacijos pasirodė labiau problematiškos, ne tik aprašančios nelengvą čigonų būtį, bet ir iškeliančios socialinius, ekonominius bei teisinius probleminius aspektus. Kita vertus, žurnalistams nepavyksta išvengti išankstinio nusistatymo čigonų tautybės žmonių atžvilgiu, nepagrįstų mitų ir stereotipų (jie aptinkami maždaug 14 % straipsnių). Daug dėmesio skiriama ir čigonų nusikalstamumui, ypač jų tarpe paplitusiam narkotikų verslui (ši tema aptikta 41 % publikacijų). Įdomu tai, kad, kai nusikalsta čigonas, dažnai pabrėžiama jo tautinė priklausomybė, taip jo asmeninę atsakomybę paverčiant kolektyvine ir tuo būdu palaikant visuomenėje gana būdingą neigiamą visos tautinės grupės įvaizdį.

Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių iniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje vis dar neišsivaduoja iš stereotipų įtakos.

Ieva Čepulkauskaitė

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema visiškai nauja, netikėta, gal todėl ji ir atrodo tokia grėsminga. Apie ją pradėta kalbėti neseniai, ir dažnai – gana populistiškai. Šiame straipsnyje nebus siūloma metodų, kaip su šia problema kovoti – tiesiog bus bandoma pažvelgti į šią problemą kaip į vieną iš socialinės realybės aspektų.

Mes nesame kažkokie išskirtiniai – Vakaruose narkotikų, alkoholio ir cigarečių paplitimas tarp vaikų ir jaunimo aptarinėjamas jau daugelį metų. Neseniai JAV atliktas tyrimas parodė, kad keturi iš dešimties dešimtų klasių moksleivių yra bandę marihuanos; kito tyrimo duomenimis, 1997 m. 28 % vyresnių klasių mokytojų bei 19 % vidurinių klasių mokytojų teigė, jog bent kartą per pastarąjį mėnesį į jų pamoką atėjo išgėręs arba nuo narkotikų apsvaigęs mokinys (National Center on Addiction and Substance Abuse at Columbia University).

Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.

Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaru; populiari daina pasakoja, kaip nuostabiai narkotikų poveikyje atrodo Paukščių takas… Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas.

Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimų duomenimis, vidutinis amžius, kada paaugliai pradeda rūkyti tabaką, yra maždaug 12 metų, gerti alkoholį – 13 metų, rūkyti marihuaną – 14 metų. Tiesa ir tai, kad dauguma jaunų žmonių tikrai nevartoja šių medžiagų, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie jas pradeda vartoti dar ankstyvesniame amžiuje.

JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, 1997 metais marihuaną rūkančių dvyliktokų JAV mokyklose buvo 23,7, dešimtokų – 20,5, aštuntokų – 10,2 procento, ir marihuana buvo narkotikas, kurio vartojimo apimtys augo greičau nei bet kokios kitos narkotinės medžiagos. Atitinkamai tuo pat metu tarp mokinių mažėjo įsitikinimas, kad marihuana – pavojingas narkotikas. Nuo 1991 m. JAV nuolat augo ir kokaino bei haliuciogenų vartojimas tarp visų aukštesniųjų klasių mokinių. Būdinga, kad aukštesniųjų klasių mokiniai dažniau vartoja kokainą (1997 m. per pastarąsias 30 d. kokainą vartoję teigė 2,3 procento dvyliktokų) bei haliucinogenus, o žemesniųjų – inhaliantus (jų vartojimas didžiausias tarp aštuntų klasių mokinių – 1997 m. juos vartoję per pastarąsias 30 d. teigė 5,6 procento aštuntokų). Vaikinai dažniau nei merginos linkę vartoti įvairias narkotines medžiagas, ir šis atotrūkis didėja kartu su klase. Apibendrinus duomenis, paaiškėjo, kad 1997 m. per mėnesį bent vieną iš uždraustų narkotinių medžiagų vartojo 26,2 procento dvyliktokų, 23 procentai dešimtokų ir 12,9 procento aštuntokų. 1998 metų JAV Teisingumo departamento duomenimis, beveik 1 iš 10 (9,9 procento) 12-17 metų amžiaus jaunuolių buvo nelegalių narkotikų vartotojai.

Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus? Tėvų nuomone, dažniausiai juos pastūmėja draugai. Tačiau JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, patys jauni žmonės nurodo šias pagrindines priežastis, dėl kurių jie vartoja narkotikus:

1. Kad jaustųsi suaugę;
2. Kad prisitaikytų prie grupės;
3. Kad atsipalaiduotų ir gerai jaustųsi;
4. Kad surizikuotų ir pamaištautų;
5. Kad patenkintų smalsumą.

Tai, ar žmogus taps priklausomu nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių paties individo savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t. JAV Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos tarnybos duomenimis, nors priežastinis ryšys tarp rūkymo bei alkoholio vartojimo paauglystėje ir narkotikų vartojimo vėlesniame gyvenime nėra įrodytas moksliškai, tačiau statistinė koreliacija yra akivaizdi: cigaretes rūkantys vaikai 5,9 karto labiau linkę naudoti nelegalias narkotines medžiagas; jie 12,1 karto dažniau pradeda rūkyti marihuaną, ir 19,3 karto labiau linkę pradėti vartoti kokainą. Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti – ne. Ypatinga rizikos grupė – alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės – čia pavojus kyla naujų potyrių ieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis”. Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Kuo daugiau tokių rizikos veiksnių būdinga vaikui, tuo labiau pažeidžiamas jis yra.

Viena narkotinių medžiagų populiarumo tarp paauglių augimo priežasčių gali būti ir tai, jog jiems nebūdinga mirties baimė – mirtis jiems atrodo labai tolima; jie net gali save įtikinti, kad tuomet, kai problema taps jiems „aktuali“, jų ligas bus galima išgydyti. Be to, niekas, pradėdamas vartoti narkotikus, negalvoja, kad taps nuo jų priklausomas.

Įdomu tai, kad dažnai laikomasi nuomonės, jog pradėti vartoti narkotikus pastūmėja draugai; tačiau iš tiesų dažnai vyksta atvirkščiai – draugai keičiami tam, kad būtų su žmonėmis, pasirinkusiais tokį patį gyvenimo stilių.

Tai, ar paauglys pradės vartoti narkotikus, labai priklauso nuo jo nuostatų narkotikų atžvilgiu: tiek to, kaip jis supranta narkotikų keliamą pavojų savo sveikatai, tiek nuomonės, ar jo bendraamžiai pasmerks šį jo žingsnį. Paauglystėje bendraamžių bičiulių įtaka yra labai didelė – ji svarbi ir apsisprendžiant vartoti cigaretes, alkoholį ar narkotikus. Jei paauglys galvos, jog jo bendraamžiai nepritars jam ir jį pasmerks, didelė tikimybė, kad jis ir nepradės vartoti nė vienos iš šių medžiagų.

Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos posėdžio metu pristatyto tyrimo rezultatai teigia, kad nėra teisinga tėvams priskirti kaltę dėl to, jog jų vaikams kyla narkotikų vartojimo problemų, tačiau narkotikų vartojimas gali būti įtakotas tokių veiksnių, kaip griežta disciplina ar tėvų narkotikų vartojimas. Tyrimai parodė, kad piktnaudžiavimas uždraustais narkotikais stipriau koreliuoja su šeimos dezintegracija, nei su skurdu. Amerikos medicinos asociacijos duomenimis, tie paaugliai, kurie jautė artimus ryšius su savo šeimomis, rečiau vartojo narkotikus, alkoholį ar tabaką.

Kažin ar paaugliui pakanka pamoralizuoti apie narkotikų žalą – plačiai paplitę ir giliai įsišakniję mitai dažnai gali paversti tokias kalbas bevertėmis. Tokių mitų yra nemažai. Štai keletas mitų ir realios situacijos palyginimų:

Mitas: Marihuana nekenksminga, kadangi ji yra „visiškai natūrali“ – gaunama iš augalų.

Tiesa: Marihuanos dūme yra tų pačių vėžį sukeliančių komponentų, kaip tabake – kartais jų koncentracija net dar didesnė.

Mitas: Marihuaną galima saugiai vartoti tol, kol nesi nuolatinis vartotojas.

Tiesa: Atsitiktinis vartojimas labai lengvai gali virsti nuolatiniu.

Mitas: Kadangi miltelinio heroino vartojimui nereikalinga adata, tai nėra labai rizikinga.

Tiesa: Heroinas yra pavojingas, nesvarbu kokiu būdu jis yra vartojamas. Pripratę prie heroino, vartotojai gali pradėti jį leistis – taip pigiau.

Mitas: Narkotikai nėra tokie pavojingi, aš galiu kontroliuoti situaciją.

Tiesa: Narkotikų vartojimas yra visiškai neprognozuojamas dalykas, jie skirtingai veikia žmones. Kiekvienas gali tapti priklausomu nuo narkotikų.

Pavojų kelia ne tik narkotikų plitimas, apie kurį kalbama palyginti neseniai, bet ir senesnė problema – vaikų ir paauglių alkoholizmas. Jaunų žmonių dalyvavimas išgertuvėse JAV yra iš tiesų nemaža problema. Kaip rodo JAV Sveikatos apsaugos departamento statistika, 1997 m. išgertuvėse dalyvaudavo 14,5 procento aštuntokų ir 31,3 procento dvyliktokų. O motorinių transporto priemonių avarijos – pagrindinė amerikiečių jaunimo tarp 13 ir 19 metų amžiaus mirčių priežastis. 1995 m. 42 procentai 9-12 klasių mokinių teigė, kad per pastarąjį mėnesį jie arba vairavo po to, kai gėrė alkoholį, arba važiavo su alkoholį vartojusiu vairuotoju. 1995 m. 46 procentai 12 klasių mokinių teigė vairavę neblaivūs; tarp devintokų taip teigė 39 procentai. Vienas žymių šios problemos tyrinėtojų, gydytojas Davidas Satcheris teigia, kad alkoholis yra susijęs su paauglių automobilių avarijomis, žmogžudystėmis bei savižudybėmis – trimis pagrindinėmis paauglių mirčių priežastimis JAV. Iki 15 m. amžiaus pradėję vartoti alkoholį vaikai keturis kartus dažniau tampa alkoholikais suaugę, nei vaikai, alkoholį pradėję vartoti tik sulaukę pilnametystės – 21 m. Be to, paauglių gėrimas susijęs su rizikingu seksualiniu elgesiu, galinčiu lemti užsikrėtimą AIDS, lytiniu būdu plintančiomis ligomis ir neplanuotą nėštumą. Alkoholis lemia ir akademines nesėkmes ir pašalinimą iš mokyklos; alkoholį vartojantys nepilnamečiai dažniau tampa nusikaltėliais arba išprievartavimo, apiplėšimo, užpuolimo, žmogžudystės ir kitų smurtinių nusikaltimų aukomis.

Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių – visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas – mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį.

Šaltiniai:

Growing Up Drug–Free: A Parent’s Guide to Prevention – 1998

Common Sense: Programmes for PTA leaders

National Council on Alcoholism and Drug Dependence

BlueCross BlueShield of Texas

National Institute of Justice. Justice information

Health Promotion Information Center

Health Development Agency, UK

United Nations

U.S. Department of Justice. Overview of drug use in the United States.

Viktorija Jonikova

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų – moterys. Tai viena iš gausiausių socialinų atskirčių, kurios lyginamasis svoris bendrajame gyventojų kontekste, nors ir po truputį, tolygiai auga – 1989 m. moterys sudarė 52,7 % (1935,8 tūkst.) gyventojų, o 2000 m. šis rodiklis padidėjo iki 52,9 % (1957,2 tūkst.).

Kokia šios didžiulės visuomenės grupės situacija? Jos vertinimas viešajame diskurse susilaukia įvairiausių atgarsių, kartais net sukelia nemažas aistras. Beje, kritinis moterų teisių ir padėties įvertinimas Lietuvoje prasidėjo kartu su Atgimimu ir demokratijos procesu, kaip neišvengiamas kintančios visuomenės ženklas.

Moterų organizacijų ir judėjimų iniciatyva Lietuvos Respublika 1993 m. prisijungė prie JT 1979 m. Konvencijos dėl moterų visų rūšių diskriminacijos formų panaikinimo. Tačiau lygioms moterų ir vyrų galimybėms užtikrinti labai svarbūs praktiniai veiksmai, kurių imasi vyriausybės. Tuo tikslu daugelyje šalių yra sukurtos moterų pažangos programos. Po IV pasaulinės Pekino konferencijos moterų klausimais Moterų pažangos programa buvo sukurta ir Lietuvoje; 1996 m. lapkričio mėn. Vyriausybė pritarė šiai programai ir įpareigojo ministerijas ir kitas valstybės institucijas savo praktinėje veikloje atsižvelgti į jos nuostatas.

Lietuva yra viena pirmųjų Rytų ir Vidurio Europos šalių, kurioje 1994 m. buvo įsteigta Valstybės konsultanto moterų klausimais pareigybė, yra įsteigtos pareigybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje bei Statistikos departamente. Moterų pažangos įgyvendinimo priežiūrai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė tarpžinybinę komisiją.

Vienas didžiausių laimėjimų moterį ginančioje teisėje – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, priimtas Seime 1998 m. gruodžio 1 d. Įstatymas svarbus tuo, kad apibūdina lyčių diskriminaciją ir ją draudžia, reguliuoja santykius darbo ir švietimo sferose. Be kitų, šiame įstatyme yra daug aistrų visuomenėje ir žiniasklaidoje sukėlęs seksualinį priekabiavimą draudžiantis straipsnis. Tiesa, reikėtų, jog lygios galimybės būtų užtikrinamos ne tik de jure, bet ir de facto.

Moterų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese – būtina sąlyga lyčių lygybei įgyvendinti. Lietuvoje moterys dar neturi regimos įtakos politikai, tačiau palaipsniui situacija keičiasi – pastarieji Seimo ir savivaldybių rinkimai parodė, kad politiniu ir valdymo lygmeniu atstovaujama vis daugiau moterų. 1992 m. į Seimą buvo išrinkta 10 moterų, kurios sudarė 7,1 % visų Seimo narių; tuo tarpu 1996 m. Lietuvoje buvo pasiektas aukščiausias moterų parlamentinio atstovavimo lygis Rytų ir Vidurio Europoje (18,1 % ). Atkūrus Nepriklausomybę, pirmajam ministrų kabinetui vadovavo moteris; dabartiniame ministrų kabinete dirba viena moteris – socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Šiek tiek „sausos statistikos“: tarp 1459 savivaldybės tarybos narių buvo (iki 2000 m. rinkimų) 325 moterys, kurios sudarė 21,9 % ; tarp 56 merų buvo dvi moterys (3,6 % ); moterų, dirbančių diplomatinėje tarnyboje, 1997 m. gegužės mėn. buvo 123, t. y. 36 % visų 338 šioje srityje dirbančiųjų; diplomatinį darbą užsienyje dirbo 38 moterys, t. y. 27 % visų 139 dirbančiųjų; diplomatinėms atstovybėms vadovavo 3 moterys, t. y. 7 % visų 40 vadovų.

Viena sričių, kur Lietuvos ir visų Rytų bei Vidurio Europos moterys yra pasiekusios daugiausiai, yra švietimas. 1998/1999 mokslo metais merginų dalis visose mokymo įstaigose sudarė 50,7 % ; aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose merginų mokėsi daugiau nei vaikinų – atitinkamai 65,2 ir 57,8 % . Pastebėta, jog pastaruoju metu vis daugiau moterų stengiasi siekti aukštesnių mokslo laipsnių. Tačiau moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal pareigas – labai nevienodas. Nors bendrojo lavinimo mokyklose absoliuti dauguma mokytojų – moterys, tačiau tarp vidurinių mokyklų direktorių – net 63,5 % vyrų.

Nepaisant aukštesnio moterų išsilavinimo (1 lentelė), vyrai greičiau kyla profesinės karjeros laiptais, užima aukštesnes pareigas ir gauna didesnius atlyginimus. Nė vienoje ekonominės veiklos sferoje moterys neuždirba daugiau už vyrus – 1998 m. moterų vidutinis uždarbis sudarė 77,2 % vyrų vidutinio uždarbio.

1 lent. Moterys ir vyrai, dalyvaujantys darbo rinkoje, pagal išsilavinimą 1998 m. (% )

Darbo biržos duomenimis, nuo 1994 m. bedarbių moterų buvo daugiau nei vyrų, ir 1998 m. jos sudarė 51,2 % . Moterų nedarbo lygis taip pat yra šiek tiek aukštesnis nei vyrų (atitinkamai 6,6 ir 6,2 % ). Tuo tarpu Statistikos departamento darbo jėgos tyrimų duomenys rodo priešingai – tarp bedarbių daugiau buvo vyrų (56 % ).

Moterų informacijos centro duomenimis, 1999 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 63 nevyriausybinės moterų organizacijos. Ne visos jos yra įregistruotos Teisingumo ministerijoje ar savivaldybėse, kai kurioms iš jų ir nebūtina registruotis, kadangi jos yra tarptautinių organizacijų ar universitetų (Moterų studijų centrai), taip pat politinių partijų moterų padaliniai. Dėl moterų organizacijų veiklos įvyko nemažai pokyčių. Išskirtiniais atvejais dauguma jų sugeba susivienyti ir sudaryti spaudimą valdančioms institucijoms. Pavyzdžiui, 1998 m. viena tokių akcijų buvo sėkmingas protestas prieš KTU įvestas lyčių kvotas per stojamuosius egzaminus. Kitas bendro visų moterų organizacijų ilgamečio darbo ir spaudimo rezultatas – priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas.

Daugiausia Lietuvoje yra respublikinių organizacijų, veikiančių šalies mastu (36,5 % ). Beveik pusė jų įsikūrusios Vilniuje (43,2 % ). Nemažai ir vietinių organizacijų – jos sudaro 31,75 % . Lietuvoje veikia 10 tarptautinių moterų organizacijų padalinių (15,87 % ), 6 moterų grupės politinėse partijose bei 4 prie universitetų prisišlieję Moterų studijų centrai. Moterų organizacijų skaičiumi pirmauja Vilnius, kuriame yra net 37 organizacijos, antroje vietoje yra Kaunas (8), po jo – Šiauliai (5), Šilutė (3), Klaipėda (2) ir t. t.

Net 62,5 % respublikinių moterų organizacijų priklauso tarptautinėms organizacijoms. Su užsieniu taip susiję ir ketvirtadalis vietinių organizacijų. Įdomu yra ir tai, kad 7 % organizacijų neturi jokio finansavimo šaltinio (5 diagrama). Didžiausia lėšų dalis – nario mokestis ir tarptautinių organizacijų finansavimas – atitinkamai 28 % ir 23 % . Ketvirtadalį lėšų organizacijoms skiria vietiniai rėmėjai ir aukojamas privatus kapitalas. Valstybės indėlis, remiant nevyriausybines moterų organizacijas, sudaro 17 % .

Atlikus 1992-1999 m. nacionalinių Lietuvos dienraščių („Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“,„Respublika“) antraščių analizę, paaiškėjo, kad moterų tematika dažniausiai buvo gvildenama 1997 m.:

Publikacijų tematikos analizė atskleidė, kad „Lietuvos aido“ publikacijos moterų tematika labiausiai atspindi šios grupės pilietiškumo procesą: moterų teises, moterų, kaip socialinės grupės, veiklą, apžvelgiami įvairūs tarptautiniai seminarai ir konferencijos moterų klausimais, pan. Galima manyti, kad tokių publikacijų padažnėjimas sietinas su moterų pilietinių teisių išplėtimu, konkrečiais įstatymų bei visuomeninio gyvenimo pokyčiais. „Lietuvos ryto“ bei „Respublikos“ moters tematikos didžiąją dalį sudaro kitokio tipo moterų klausimai: kosmetika, mados, personalijos ir pan. – aiškiai matoma šių dienraščių orientacija į publikacijas „lengvam pasiskaitymui“, skaitytojams pateikiant tokias temas, kaip pasaulio madų naujienos, patarimai, kaip išsaugoti moters grožį (11,33 % ), kulinarinė tematika, sveikatos klausimai (5 % ) ir pan. Informacija apie moterų, kaip socialinės grupės, problemas pasirodo nebent kaip žinių agentūros pranešimai. Nemažą dalį publikacijų moters tematika sudaro moterų sporto informacija (19,21 % ), kurioje dažniausiai apžvelgiamos krepšinio, rankinio ar dviračių sporto naujienos.

Nors mūsų žiniasklaida ir skelbiasi esanti labai demokratiška, ji vis dar neišvengia stereotipų kūrimo. Daug apie tai nekalbant, paprasčiausia būtų pateikti keletą antraščių iš didžiausių mūsų šalies dienraščių:

„Moterims graži figūra svarbiau nei sotūs pietūs“

„Išvengti galvos skausmų moteriai padeda naujas garderobas“

„Norint išlaikyti savo vyrą namuose, moteris turi rūrintis jo skrandžiu“

„Nepatenkintos savo kūno formomis moterys badauja net iki išsekimo“

„Pasipiršti moteriai gali tik nuo meilės apakęs vyras“

„Nuo moteris varginančio sindromo kenčia ir jų artimieji“

„Moterų paplūdimyje paslaugas siūlo manikiūrininkės ir būrėjos“

„Politinė fantastika Moterų partijos suvažiavime“

„Vyrai ilgisi moteriškumo“

Taigi ar galima teigti, kad moterų grupė yra visiškai pilietiška? Teoriškai lyg ir taip, tačiau iš tiesų pilietiškumo laipsnis priklauso nuo turimų teisių realių įgyvendinimo galimybių. Kasdienybėje Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas traktuojamas ne kaip abi lytis ginantis įstatymas, o kaip naujas feminisčių „išmislas“, lydimas kandžios ironijos ir pašaipos. Nežiūrint priimamų įstatymų, vienas pagrindinių moterų padėtį lemiančių veiksnių yra visuomenės sąmonės apraiškos, neleidžiančios keisti tradicinio požiūrio į moteris ir jų vaidmenį šeimoje bei visuomenėje.

Viktorija Jonikova

Seksualinės mažumos Lietuvos visuomenėje

„Mes esame visur, tačiau kartu ir niekur“ – ši citata iš pokalbio su gėjumi tiksliai apibūdina seksualinių mažumų padėtį. Manoma, kad pasaulyje yra nuo 5 % ik 10 % homoseksualistų, tačiau nustatyti tikslų šiai mažumai priklausančių žmonių skaičių yra labai sunku – daugelis homoseksualistų uoliai slepia savo seksualinę orientaciją.

Kaip Lietuvoje seksualinių mažumų atstovai palaiko ryšius, keičiasi informacija? Šiuo metu pastovaus susitikimų klubo nėra. Susitikimo vietos – dažniausiai barai ir kavinės – nuolat keičiasi, nes gėjai ir lesbietės priversti juos nuomotis. Istorinė seksualinių mažumų susitikimo vieta – klubas „Amsterdamas“, atidarytas 1993 m. gruodžio mėn. Tiesa, gėjų susibūrimai vykdavo ir anksčiau, tačiau juose dalyvaudavo labai nedaug žmonių.

1995 metais Lietuvos gėjai išėjo iš pogrindžio. Vilniuje jie nuomojo patalpas, kur veikė oficiali gėjų kavinė (dėl mažos apyvartos 1996 metais ji buvo uždaryta). Į Vilniaus gėjų kavines seksualinių mažumų atstovai atvažiuoja iš visos Lietuvos, jose apsilanko ir lesbietės, ir heteroseksualūs jų draugai. Turtingesni gėjai pasilinksminti su savo likimo broliais vyksta į užsienio klubus, nes nenori rizikuoti savo karjeromis.

Nuo 1993 metų 1000 egzempliorių tiražu pradėtas platinti žurnalas gėjams „Naglis“ – iš pradžių jis buvo platinamas be jokių apribojimų, vėliau, suteikus erotinio žurnalo statusą, tik sekso reikmenų parduotuvėse. Patys gėjai tokią įvykių raidą traktavo kaip bandymą susidoroti su „nepageidaujamų gėjų nepageidaujama spauda“. Nuo 1994-ųjų kelis metus tik tarp gėjų ir lesbiečių buvo platinamas leidinys „Amsterdamas“, konspiracijos tikslais savo skaitytojus pasiekdavęs užklijuotame voke. Nuo 1994 metų pradėtas leisti ir Lietuvos gėjų lygai priklausantis laikraštis „LGL žinios“, kurio tematika apima Lietuvos gėjų visuomeninės bei teisinės padėties įvertinimą bei naujausias žinias iš pasaulinės gėjų klausimų teisėtvarkos.

Seksualinių mažumų teisėsaugos įvertinimas

Balsų dauguma priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje atsisakyta „pritarti bet kokios šalies, kurios įstatymai arba įgyvendinama politika diskriminuoja gėjų ir lesbiečių teises“, priėmimui į Europos Sąjungą. Joje reiškiamas susirūpinimas dėl homoseksualistų padėties Kipre, Rumunijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys į faktą, kad minėtų valstybių teisės aktuose nurodytas skirtingas minimalus amžius, nuo kurio leidžiama heteroseksualinės ir homoseksualinės orientacijos žmonėms lytiškai santykiauti.

„Lietuvoje seksualinės mažumos yra diskriminuojamos“, – teigia LGL valdybos pirmininkas Vl. Simonka. Pasitaiko nemažai atvejų, kai dėl savo seksualinės orientacijos žmonės atleidžiami iš darbo, tačiau įrodyti tikrąsias atleidimo priežastis dažnai yra labai sunku. Lietuvos valdžia nereaguoja į seksualinių mažumų atstovų reikalavimus, kad naujame Baudžiamojo kodekso projekte būtų įtraukta nuostata dėl bausmės už diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos – šalia tautinio, etninio, rasinio ir religinio diskriminavimo.

Lietuvos teisingumo viceministro G. Švedo paaiškinime Seimo Europos reikalų komitetui pripažįstama, kad Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra nuostata, jog legalūs lytiniai gėjų santykiai leidžiami nuo 18 m., o heteroseksualūs lytiniai santykiai – ir tarp jaunesnių nei 18 m. lytiškai subrendusių asmenų. „Tokią nuostatą kritikuoja ir Lietuvos teisininkai, teigdami, kad lytinės aistros patenkinimas tarp lytiškai subrendusių vyrų negali būti pripažįstamas nusikaltimu, nes tokiu atveju nepažeidžiamas nei vyro seksualinis apsisprendimas, nei neliečiamumas“. Naujojo Baudžiamojo kodekso projekte šios diskriminacinės nuostatos nėra. Be to, G. Švedas paneigė pareiškimus, kad naujajame Baudžiamajame kodekse nenumatyta atsakomybė už seksualinę diskriminaciją: „Projekte įrašyta nuostata, kad baudžiami asmenys, kurie viešai tyčiojasi, niekina ar kitaip diskriminuoja už priklausomybę etninėms, tautinėms, religinėms, rasinėms ar kitoms gyventojų grupėms. Sąvoka „kitos gyventojų grupės“ apima ir priklausomybę seksualinėms mažumoms. Tai visiškai atitinka Europos standartus.“ Tačiau tai galutinai nepatenkina nei Lietuvos, nei pasaulio seksualinių mažumų.

Sekualinių mažumų teisėmis Lietuvoje domisi ne tik Europos Parlamentas, bet ir JAV Kongresas, kuris kasmet rašo apie žmogaus teisių apsaugą pasaulyje. Ataskaitoje pažymima, kad Lietuvos gėjų diskriminacija įteisinta Baudžiamajame kodekse ir dar kartą bus įteisinta naujame Šeimos kodekse, kurio vienas straipsnis skelbia, kad vienalytės santuokos šalyje draudžiamos.

Seksualinių mažumų organizacijos

Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi nevyriausybinės seksualinių mažumų organizacijos bei Sąjūdis už seksualinę lygybę (apie šį Sąjūdį išsamesnių duomenų nerasta, išskyrus tai, kad jis įregistruotas 1996 02 15).

• „Sappho“ – Lietuvos lesbiečių lyga, Teisingumo ministerijoje įregistruota 1995 m. spalio mėn. Lesbiečių teigimu, jas sujungęs visiškas izoliacijos ir neteisybės jausmas, su kuriuo jos susiduria gyvenime. Visi turintys suprasti, kad tai nėra pavienių moterų, bet moterų grupės su tam tikra seksualine orientacija, problema. Svarbiausias organizacijos tikslas – savitarpio supratimo paieška. Organzacija palaiko artimus ryšius su kitų šalių lesbiečių organizacijomis, planuoja atidaryti filialus Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje.
• LGL – Lietuvos gėjų lyga, visuomeninė respublikinė organizacija, įregistruota 1995 kovo mėn. LGL tęsia veiklą, kurią pradėjo „Amsterdamo“ klubas. Anot jos vadovų, lyga bandys duoti atkirtį teisinei, socialinei ir kultūrinei gėjų ir kitų seksualinių mažumų diskriminacijai. Planuojama rengti antidiskriminacinių įstatymų projektus, užsiimti plačia kultūrine ir pramogine veikla.

Seksualinių mažumų tematika periodikoje

Apžvelgiant 1994-1995 m. tematiką Lietuvos periodikoje, galima pasakyti, kad publikacijų šia tema nėra daug (61). Intensyvesnis tematikos dažnis pastebimas nuo 1998 m.; beveik toks pat aukštas jis išlieka ir 1999 m. (1 lent. ir 2; 3 grafikai). Seksualinių mažumų tematikos dažnio kaita rodo, kad visą laikotarpį publikacijų, nors ir netolygiai, daugėjo.

Daugiausiai publikacijų šia tema publikuota (39 % ) „Lietuvos ryte“. Antrasis, žymiai atsiliekantis nuo „Lietuvos ryto“ leidinys – „Laikinoji sostinė“ (8 % ).

Kokiais aspektais periodikoje nušviečiamos seksualinės mažumos? Pirmiausia reikia pastebėti, kad periodikoje pateikiama tematika yra labai „vyriška“ – gėjai ir jų pasaulis yra nušviečiamas žymiai dažniau nei lesbiečių (atitinkamai 26 % ir 8 %). Pastebima, kad dažnai visos seksualinės mažumos yra įvardijamos apibendrintai – „gėjai“. Daugelyje publikacijų apie homoseksualumą kalbama apskritai: jo prigimtį, genetinius tyrimus ir pan. (37 % ). Net 16 % publikacijų tema yra seksualinių mažumų teisės ir su jomis susijusi problematika tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Kaip pastebi patys gėjai ir lesbietės, kuo daugiau apie save viešai kalba aktyviausi gėjai, tuo labiau pradeda slėptis kita homoseksualų dalis. Tačiau jei homoseksualai nesutinka išeiti iš pogrindžio, jie negali kaltinti visuomenės netolerantiškumu. 1997 metais atlikto pasaulinio lyginamojo žmonių vertybių tyrimo, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Kultūros ir meno instituto mokslininkai, rezultatai parodė, kad nuo Vakarų Europos gyventojų lietuviai ypač aiškiai skiriasi savo požiūriu į homoseksualumą. 1991 m. homoseksualumo pateisinimo rodiklis Lietuvoje buvo žemiausias Europoje – 1,3 (šiuo metu pakilo iki 1,86). Nepasitikėjimas ir homoseksualistus liečiantys stereotipai mūsų visuomenėje buvo formuojami apie 50 metų, ir tik viešumas (parodantis, kad jie nėra, kaip įprasta manyti, tvirkinantys mažamečius bei neadekvačiai savo lyčiai atrodantys iškrypėliai, o paprasti žmonės) bei seksualinis švietimas (juk Lietuvoje ne tik homoseksualumo, bet ir heteroseksualumo temos yra tabu) padės po truputį naikinti įsigalėjusius stereotipus.