Įvairūs straipsniai

Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai?

Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens – to pavyzdžiai randami tiek įvairių kultūrų literatūroje bei mituose, tiek kasdieniniame gyvenime. Tačiau tik vakarietiškoje kultūroje meilei yra priskiriama ypatinga vertė ir ji susiejama su vedybomis.

Nelengva atsakyti, kodėl skirtingų kultūrų atstovai jaučia tas pačias emocijas, kadangi emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai, kurie įgauna prasmę tik konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak socialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio sužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo. Remiantis šia teorija, socialinė ir kultūrinė aplinka smarkiai įtakoja tai, kaip žmonės įvardina savo jausmus.

Vakarietiška kultūra įvairiais būdais skatina meilės jausmus. Ji mus moko, kad praktiškai kiekvienas žmogus įsimyli, ir tai paakina žmones tam tikrus savo jausmus įvardinti kaip “meilę”. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra tarsi “ruošiami” meilei: jau vaikiškose pasakose nuolat susiduriama su meilės, kovos dėl savo išrinktojo/išrinktosios ir laimingo gyvenimo porai apsivedus motyvu. Literatūroje, filmuose, kitose masinės informacijos priemonėse pateikiami įvaizdžiai kuria visuotinai priimtą meilės paveikslą bei suvokimą.

Kultūra įtakoja, kaip žmonės suvokia ir pavadina tai, ką jaučia. Daugelis žmonių kaip meilę įvardins sekančius veiksmus: susižavėjimo jausmas, pirmą kartą susitikus; svajonės, susirūpinimas dėl kito asmens; troškimas būti kartu su juo; pavydas varžovams; tikėjimas, kad šis jausmas yra viena ir vienintelė meilė ir jis truks amžinai. Įvardinus savo jausmu, jais vadovaujamasi. Čia svarbus vaidmuo tenka vadinamoms “jausmų taisyklėms”. Pavyzdžiui, “jausmų taisyklės” teigia, kad mes turime jaustis liūdni per laidotuves, bet linksmi per vestuves ar krikštynas. Nejausdami to, ką turėtume, mes jausimės kalti ir save versime pajusti “tinkamus” jausmus. Mes galime bandyti numalšinti meilės jausmus, kai jie mums atrodo netinkami; arba sukelti juos, jei mums atrodo, kad jie atsilieka nuo situacijos. Taigi meilė yra sukonstruota patirtis, kuriama iš jausmų, idėjų ir kultūrinių simbolių.

Bet iš kur kilo ši mūsų kultūroje įsitvirtinusi vakarietiška meilės samprata? Jos užuomazgos sutinkamos jau antikinėje Graikijoje bei Romoje. Dar Sapfo išskyrė “meilės ligos” simptomus, kurie išliko dvidešimt penkis šimtmečius: mikčiojimas, paraudimas, širdies virpėjimas, nuolat judančios akys, raumenų virpėjimas, silpnumas ir blyškumas.

Tačiau meilė senaisiais laikais labai skyrėsi nuo to, kuo ji tapo vėliau. Ji nebuvo suprantama kaip garbinimo ar vedybų dalis. Meile buvo įvardinami santykiai tarp vedusių vyrų ir prostitučių, ar tarp vyrų ir jaunų berniukų. Paradoksalu, kad moderni meilės samprata kilo iš senovės graikų meilės supratimo ir yra jam gana artima, tuo tarpu graikų meilės formos ir idealai šiandien laikomi nemoraliais ir, didžiąja dalimi, nelegaliais modernioje visuomenėje.

Antikinėje graikų visuomenėje moteris užėmė gerokai žemesnę, nei vyro, socialinę padėtį, buvo neišsilavinusi, ir net aukštesniojo sluoksnio moterys turėjo daugiau bendro su tarnais bei vergais, nei su savo vyru. Heteroseksualiai meilei buvo skiriama mažai dėmesio. Žymiausi graikų filosofai aukštino meilę ir draugystę tarp vyrų. O garsieji Sapfo aprašytieji meilės ligos simptomai buvo skirti apibūdinti vienos moters meilę kitai.

Senovės romėnų meilė buvo dažniau heteroseksuali, nei homoseksuali, tačiau kaip ir Graikijoje, ji sutinkama nesantuokiniuose ryšiuos ir susijusi tik su svetimoteriavimu. Kaip rašo Ovidijus savo I amžiaus veikale “Meilės menas”, meilė buvo elegantiškas apgaulės žaidimas, nesiremiantis rimtais ar ilgai trunkančiais ryšiais. Tų laikų rašytojai teigia, kad Ovidijaus knyga apie flirtą ir svetimoteriavimą visą jo kartą išmokė meilės žaidimo. Ovidijaus aprašytuose žaidimuose svarbus vaidmuo teko apgavystei bei meilikavimui, susietam su švelnaus dėmesio išraiškomis. Buvo leidžiama suvaidinti meilės ligos simptomus, kad pagreitinti romaną. Vienoje savo poemų Ovidijus aprašo, kaip meilužiai pobūvyje gali slapčia bendrauti karštų žvilgsnių, švelnių gestų, specialių sutartinių kodų pagalba.

Vakarietiška meilės ideologija daugiau remiasi viduramžių meilės idealu, nei jausmingais Ovidijaus meilės žaidimais. Garbinanti meilė remiasi idėja, kad meilė tarp lyčių yra aukščiausia žemiškojo gyvenimo vertybė. Buvo tikima, kad meilė yra užvaldantis jausmas, kurį įkvėpia mylimo asmens grožis ir būdas; kad jis ištinka staigiai ir nevaldomai vos pirmą kartą pamačius mylimąjį; kad įsimylėjėliai yra likimo skirti vienas kitam; kad meilė veda į nuostabią palaimą arba begalinį skausmą; kad ji dvasiškai palaiko ir suteikia kilnumo mylinčiajam. Garbinanti meilė jungė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas prisirišimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai tikslai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Įžymieji šios meilės pavyzdžiai – Tristanas ir Izolda, Lanselotas ir Ginevra – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama ne tarp vedybų partnerių, o už santuokinių ryšių ribų.

Šios meilės ideologija moterį pavertė garbinimo objektu. Šis garbinimas buvo paralelinis religiniam Mergelės Marijos garbinimui. Riteriškumo tradicijų atgarsiai etikete išliko iki šių dienų. Kai kurie pagarbos moteriai ženklai – durų atidarymas, cigaretės pridegimas – nesutinkami kitose kultūrose, pavyzdžiui Indijoje ar Japonijoje – čia iš moters laukiama, kad ji rodytų pagarbą vyrui.

Garbinanti meilė suformulavo supratimą, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, gimusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš feodalinės aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Vėliau, atėjus industrializacijai ir urbanizacijai, meilės ideologija paplito tarp darbininkų klasės. Sąryšis tarp meilės ir vedybų pirmiausia atsirado Anglijoje. Tuo tarpu kontinentinės Europos literatūroje vis dar vyravo garbinančios meilės tradicija, kuomet meilė nesiejama su santuokiniais ryšiais. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir smerkė aristokratų santuokinę neištikimybę.Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Geriausiai ši ideologija išreikšta Miltono “Prarastajame rojuje”, viename iš nedaugelio pasaulinės literatūros kūrinių, kuriame išaukštinama vedybinė meilė.

Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą įtakojančia jėga, romantiškos meilės ideologija susiliejo su vedybų idėja. Atsirado nauja literatūros forma – romanas, kurio siužeto centre sutinkame meilės paieškų bei socialinio mobilumo temą, o vedybos užtikrina laimingą pasakojimo pabaigą. Samuelio Ričardsono romanas “Pamela”, kuriame tarnaitė išteka už savo pono, yra pirmas šio žanro pavyzdys. Šis pagrindinis siužetas tapo prototipu meilės istorijoms, kurios šiandien dominuoja pop-kultūroje.

Meilės tema neišliktų tiek amžių, jei nebūtų susijusi su kitomis esminėmis vakarų kultūros dalimis. Individualizmas, glūdintis romantinės meilės sampratos esmėje, turi gilias šaknis religiniame, ekonominiame ir politiniame Vakarų gyvenime. Du svarbiausi istoriniai individualizmo šaltiniai – protestantizmo plitimas ir kapitalizmo iškilimas. Protestantizmas pabrėžė individualizmą ir savęs pažinimą, aukščiausią dvasinę reikšmę suteikdamas tiesioginiam individo ir Dievo ryšiui. Kapitalizmas suformavo naują individo, kaip laisvo asmens, nepriklausančio nuo tradicijų, visuomenės ir net kitų žmonių, turinčio teisę kilti ir kristi per savo paties pastangas, idėją. Teisė pačiam rinktis vedybų partnerį buvo svarbus žingsnis individualios laisvės augime Vakarų Europoje. Pastebėta, kad individualizmas stiprino ne tik rūpinimąsi savimi, bet ir pabrėžė artimų asmeninių santykių reikšmę.

XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima centrinę padėtį žmonių gyvenime. Daugumai žmonių meilė tebėra svarbi vertybė. Tiesa, realiame gyvenime sutinkama meilė gerokai skiriasi nuo literatūroje, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse pateikiamo meilės stereotipo. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, abejotina pati “vienos ir vienintelės” meilės idėja – žmonės prieš susituokdami dažniausiai būna jau keletą kartų išgyvenę meilės jausmą. Meilė staiga, “iš pirmo žvilgsnio”, taip pat retas reiškinys. Meilė – palaipsniui vykstantis procesas, šis jausmas ateina po tam tikro pažinties ir pakartotinių susitikimų periodo. Galiausiai, atmesdami teiginį, kad meilė nugali visas kliūtis ir barjerus, įvairių mokslininkų tyrimai ne kartą patvirtino, kad didžioji dalis vedybų įvyksta tarp vyrų ir moterų, priklausančių tai pačiai klasei, rasei, religijai, panašaus išsilavinimo ir net fizinio patrauklumo lygiui. Kiek šokiruojantis tyrimų rezultatas – tai, kad vyrai pasirodė esantys romantiškesni nei moterys. Nors vyrai ir linkę įsimylėti greičiau ir lengviau, lyginant su moterimis, moterys pasirodė greičiau ir lengviau “atšąlančios” savo jausmų objekto atžvilgiu, bent jau priešvedybiniuose santykiuose. Būtent moterys dažniau nutraukia santykius, o vyrai linkę daugiau išgyventi dėl nutrūkusių meilės ryšių. Pasirodė, jog vyrai romantiškesni, o moterys pasižymi praktiškesniu požiūriu bei linkę mažiau vadovautis savo jausmams. Šį skirtumą paaiškina lyčių nelygybė socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Moterys yra labiau ekonomiškai priklausomos nuo vedybų, nei vyrai, todėl pasirinkdamos netinkamą vedybų partnerį, jos rizikuoja nukentėti daugiau.

Pastaraisiais metais socialiai nustatytos “meilės santykių vystymosi pakopos”, tokios kaip susitikinėjimas, asmeninės sužadėtuvės, viešas sužadėtuvių paskelbimas, ir galiausiai vedybos (pageidautina visam gyvenimui), kurių kiekvienoje buvo leistinas skirtingo lygio seksualinis intymumas, prarado savo reikšmę. Įsipareigojimų vienam asmeniui seka užleido vietą eilei santykių su skirtingais asmenimis. Vedybos prarado savo išskirtinumą ir patvarumą. Porų santykiai yra labiau asmeniški, bet mažiau stabilūs ir patvarūs. Vienos ir vienintelės meilės ideologija išnyko. Meilė toli gražu nebėra siejama su vedybomis kaip natūralia ir savaime suprantama asmeninių santykių pasekme. Tačiau santykiai taip pat vystosi tam tikra seka. Modernioje visuomenėje daugumą įsimylėjėlių susitinka kaip nepažįstami žmonės, todėl jų santykiai turi pereiti bent tris pakopas: pirma, pora turi turėti galimybę susitikti ir pajusti potraukį vienas kitam. Antra, jie turi ištirti kito asmens interesus bei nuostatas, kad įsitikintų, ar jie yra suderinami ir ar jiems patinka vienas kito draugija. Trečia, jie išvysto eilę lūkesčių ir įsipareigojimų tarpusavio santykių atžvilgiu, jeigu apskritai nusprendžia juos pradėti. Vėliau, jei santykiai tampa ilgalaikiais, jie pereina į labiau rutinizuotą ir įpareigojančią fazę.

Taigi meilės jausmas yra universalus, tačiau taip pat yra formuojamas gyvenamo laiko ir vietos. Romantiškos meilės ideologija pastaruosius 800 metų sudarė neatsiejamą vakarietiškos kultūros dalį, nors jos samprata kito istorijos bėgyje. Atsiradusi kaip nesantuokinė aistra, didėjant kapitalizmo ir protestantizmo įtakai, romantinė meilė buvo susieta su vedybomis. Pastaraisiais metais sąryšis tarp meilės ir vedybų vėl silpnėja; tačiau nors meilė ir seksas nebėra būtinai siejami su vedybomis, intymumo ir meilės vertybės išlieka svarbios daugelio žmonių gyvenime.

Paruošta pagal Skolnick A.S. The Intimate Enviroment: Exploring Marriage and the Family

Interviu

Kiekvienas vaikas tampa pilnaverčiu visuomenės nariu per socializacijos procesą. Socializacija – tai visuminė aplinkos įtaka, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suprasti kultūrą ir atlikti tam tikrą socialinę vaidmenį. Ši samprata yra artima ugdymo terminui. Ugdymas suprantamas kaip kryptingi veiksmai, kuriais stengiamasi vaikui skiepyti pageidaujamus bruožus bei savybes. Socializacija kartu su ugdymu atlieka netikslingą – spontanišką poveikį, kuriuo vaikas „įjungiamas” į kultūrą, o vėliau ir pats į ją įsijungia ir su ja sąveikauja. (1)

Kultūra neatsiranda biologiškai – ji yra kuriama. Kiekviena karta perima ją iš ankstesniosios ir perduoda ateinančiai. Šis procesas ir yra socializacijos proceso pagrindas. Įsisavinant vertybes, tikėjimus, normas, taisykles ir idealus, vyksta vaiko asmenybės formavimasis ir jo elgesio reguliavimas. (2, p. 42-43)

Ugdymo institucijų funkcijos yra specifinės. Svarbiausias jų tikslas – sociokultūrinė vaiko raida. Tokiu būdu vaikas rengiamas gyvenimui, be to, vaikui mokymasis yra reikšmingas kaip socialinės patirties plėtros kelias. Lietuvoje svarbiausias vaikų socializacijos institutas yra vidurinė mokykla. Tačiau ji neapima visų vaiko gabumų ir polinkių atskleidimo bei ugdymo. Todėl šalia vidurinės mokyklos egzistuoja specifinio profilio institutai, ugdantys skirtingas vaikų savybes. Muzikos mokykla yra viena jų.

Siekdamas įsigilinti į muzikos mokytojo darbo specifiką, muzikinio ugdymo padėtį Lietuvoje, mokytojo – mokinio santykių specifiką, muzikinio ugdymo reikšmę vaikui,  muzikos kaip kultūros dalies reikšmę

Biografiniai respondento duomenys:

Lytis: moteris Amžius: 52 metai Šeimyninė padėtis: išsiskyrusi Vaikai: sūnus (1976 m.), dukra (1978 m.), sūnus (1979 m.) Išsilavinimas: aukštasis muzikinis Profesija: smuiko mokytoja muzikos mokykloje Kur gimė: Lietuvoje, Telšiuose Tautybė: lietuvė.

Sociumas:Trumpa Jūsų biografija

Mokytoja: Gimiau 1946 m. Telšiuose. 1953 metais pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. 1956-aisiais miestelyje buvo atidaryta muzikos mokykla, į kurią nuėjau viena pati, išlaikiau stojamuosius ir pradėjau mokytis groti smuiku. Trejus metus neturėjau namie instrumento, nes tuo metu parduotuvėse labai retai kada būdavo. Visas miestelio kultūrinis gyvenimas sukosi prie muzikos mokyklos. Saviveikloje teko dalyvauti nuo pat vaikystės. Muzikos mokyklos mokytojai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose miestelio renginiuose. Tad nuo vaikystės groti buvo didžiulė garbė ir dar didesnis poreikis. Baigus muzikos mokyklą 1962m., įstojau į aukštesnę Šiaulių muzikos mokyklą. Nuo pat pirmų dienų prasidėjo rimtas darbas – grojimas. Po poros metų buvo atidaryta Radviliškio muzikos mokykla, pakvietė mokytojauti, tad nuo pirmų įkūrimo muzikos mokyklos metų šalia mokslo aukštesniojoje muzikos mokykloje dirbau Radviliškio muzikos mokykloje. 1966 m. baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą su pagyrimu (raudonu diplomu), gavau rekomendaciją stoti į Muzikos Akademiją(tuo metu vadinamąją Konservatoriją). Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Muzikos Akademiją. Besimokydama Muzikos Akademijoje, kartu dirbau ir pedagoginį darbą privačiai ir muzikos mokykloje bei įvairiuose muzikiniuose būreliuose. 1972 m. baigusi Muzikos Akademiją, pagal paskyrimą dirbau Valstybinės Filharmonijos Simfoniniame orkestre . Darbą muzikos mokykloje tęsiau. 1975 m. dėl susidariusių šeimyninių aplinkybių(turėjau tris mažus vaikus, todėl darbui Simfoniniame orkestre neturėjau laiko, be to, reikėjo susirūpinti ir finansine šeimos padėtimi) iš simfoninio orkestro išėjau dirbti į Vaikų muzikos mokyklą, kurioje iki šiol tebedirbu. Visas mano muzikos mokymasis truko 16 metų.

S: Kokios aplinkybės nulėmė tai, kad pasirinkote šį muzikinį kelią? Kokį kelią rinktumėtės dabar, jei galėtumėte tai daryti iš naujo?

M: Vaikystėje norėjau labai groti, tuomet nesusimąsčiau, kad galiu pasirinkti kitą profesiją.

Dabar nesirinkčiau, kadangi menas reikalauja didžiulio darbo, pasiaukojimo. Čia negalima truputį dirbti, truputį ne, o tuo labiau jei yra šeima, vaikai.Finansiniu atžvilgiu muzikos mokytojo darbas dabar nėra pelningas. Be to, palyginus su visa darbų, susietų su muzika, įvairove, šis darbas neleidžia pilnai atsiskleisti, save realizuoti. Dabar turbūt rinkčiausi psichologo ar mediko specialybę, kadangi tai yra kartu įdomios ir neatitrūkusios nuo realybės profesijos.

S: Gal galėtumėte papasakoti apie savo, kaip muzikos mokytojos, darbą: kaip jis vyksta, kokie jo ypatumai?

M: Muzikos mokykloje specialybės mokytojas dirba individualiai. Į mokyklą vaikai ateina kas nori, atrankos pagal gabumus beveik nebėra, tokia atranka išlieka tik meno mokyklose. Todėl muzikos mokytojas pradeda dirbti dažniausiai tą darbą, kurį turėjo atlikti vaikų darželiai, tai yra klausos vystymą. Atėję mokytis vaikai dažniausiai negali padainuoti, nes jie nevaldo balso. Vaikų darželyje dainuoja visi kartu, o namuose retai kurioje šeimoje su mažais vaikais dainuojama. Tad specialybės mokytojas, prieš pradėdamas vaiką mokyti dirbti instrumentu, mokina vaiką išgirsti muzikinius garsus, daug kartų kartoja, kol vaikas išgirsta ir išmoksta pakartoti.Vėliau prasideda ritminis piešinys, gaidų mokymasis, instrumento laikymas, muzikos garsų išgavimas instrumento pagalba. Tai vaikui ilgas ir sudėtingas darbas, ypač tam, kuris tam turi mažai arba visai neturi duomenų. Juk nori dažniausiai tėvai, kad vaikai išmoktų groti, kad vaikai nebūtų gatvėse. Vaikus vystyti muzikavimui būtina, tačiau turėtų būti peržiūrėta muzikinio vystymo sistema, nes muzikos mokykloje vaikas gabus ir negabus reikalauja skirtingo darbo įdėjimo. Specialybės pamokų per savaitę yra dvi. Darbas su pirmokais ir antrokais vietoje dviejų kartų per savaitę vyksta keturis kartus, nes per du kartus vaikas užmiršta.

S: Ar didelis muzikos mokytojo užimtumas?

M: Užimtumas mokytojo priklauso nuo jo pedagoginio krūvio, bet muzikos mokykloje aš turiu 34 savaitines valandas plius papildomas darbas su vaikais , kuriems sunkiau sekasi.

S: Kaip vertinate savo darbą? Kokia, jūsų nuomone, to darbo reikšmė vaikams – jūsų mokiniams?

M: Vertinimas? Galvoju, kad turėdama 34 metų muzikos mokyklos pedagogo stažą, mokiniams galiu duoti nemažai. Kalbant apie vaikus, mokytojo vaidmuo didžiulis. Nuo vaikų akių nenuslėpsi nieko. Kai pamokoje vaikui daug pagroji jo dainelių, kurias jis mokosi, kartu padainuoji, jį daug pagiri, nors kartais ir nėra už ką, vaikas labai stengiasi, jis nori groti kaip mokytojas. Mokytojui mokinys turi būti centras. Mokytojas turi apie mokinį žinoti visas jo problemas: kaip sekasi vidurinėje mokykloje, kaip namuose, kad jis galėtų papasakoti nesivaržydamas mokytojo, kad pamokose nebūtų įtampos, kad jis mokytoją priimtų kaip vyresnį draugą, tada pamokos duoda gerą rezultatą, nes mokytojas žinai vaiko charakterį, jo polinkius ir jau tada galima reguliuoti, kokias daineles jam duoti groti, ką jis daugiau mėgsta. Darbas yra rezultatyvus. Mokytojas savo darbe turi būti labai išlaikytas, nekelti balso pamokų metu ir su kiekvienu mokiniu atrasti savo kelią į jo dvasinį pasaulį. Čia jokių trafaretų nėra. Darbas turi būti kūrybiškas, jei iš darbo neturėsi jokio pasitenkinimo, toks mokytojas yra pasmerktas, pas jį niekas nenorės mokytis. Aš stengiuosi būti gera mokytoja.

S: Ką muzika duoda vaikams? Kokia muzikinio išsilavinimo reikšmė?

M: Muzikinis vystymas vaikui duoda labai daug. Jo vidinis pasaulis tampa turtingesnis, vaikas būna jautresnis kitam, įžvalgesnis, darbštesnis, nes muzikiniame mokyme vaikas turi papildomai nemažai groti, būti kantresnis, o tai yra ir sėslesnis. Jis susipažįsta su muzikiniu pasauliu, pamilsta muziką, be kurios jis jau nebegali gyventi, nes pats darosi pajėgus pagroti, padainuoti, o susirinkę grupėje jie bando kurti ansamblius, kurti dainas, bendrai muzikuoti, o juk tai yra nuostabu – bendravimas per muziką.

S: Ar bendraujant su vaikais, pastebite skirtumų laiko atžvilgiu, tai yra ar skiriasi skirtingų kartų vaikai?

M: Vaikai anksčiau, prieš 15-20 metų, skaitė daugiau knygučių, animaciniai filmukai beveik visi buvo apie tai, kad gėris nugali blogį. Vaikų fantazija buvo turtingesnė, subtilesnė, jie buvo kūrybiškesni. Dabar kompiuteriniai žaidimai, filmukai žiauresni, vaikai skaito mažiau pasakų, kiti visai nebeskaito, tas labai atsiliepia ir vaiko fantazijai. Jis nori turėti greitą rezultatą, mažiau pakantumo turi darbui kruopščiam, skurdesnis vidinis pasaulis. Manau, kad ateity tos problemos bus dar ryškesnės. Tad muzikos, menų mokytojams tenka didžiulis darbas vystyti vidinį vaikų pasaulį, ir jei šis darbas nebus dirbamas, tai vaikai išaugs panašūs į robotus.

S: Kaip Lietuvoje organizuojamas muzikinis lavinimas?

M: Lietuvoje beveik kiekviename didesniame mieste yra muzikos mokyklos, nors jos pastaraisiais metais ir ištuštėję. Jos veikia maždaug nuo 1950 metų, vienur anksčiau, kitur vėliau. Tad per visą Lietuvą kiek baigė mokinių jas. Visos mūsų dainų šventės, kaimų kapelos, estradiniai bei kiti įvairūs kolektyvai yra muzikos mokyklų darbo vaisius. Visa Lietuva muzikuojanti, dainuojanti, grojanti – tai atsiranda ne iš tuščios vietos. Mūsų muzikos vystymo sistemos pavydi ne be reikalo Skandinavijos šalys, kurios tik dabar pradėjo steigti muzikos mokyklas įvairiuose miesteliuose, o mūsų Muzikos Akademijos dėstytojai gelbsti jiems siekti mūsų lygio šioje srityje.

S: Kaip sutvarkyta pati muzikinio lavinimo sistema: kaip pasirenkami norimi dalykai, kaip vyksta atsiskaitymai? Kokia „linksmoji” mokslo pusė: koncertai, konkursai? Ar yra „užklasinė” muzikinio lavinimo veikla?

M: Muzikos mokykloje yra sudarytos programos ir dėstomi dalykai yra tėvų laisvai pasirenkami. Anksčiau šie dalykai: solfedis, teorija, choras, privalomas instrumentas, muzikinė literatūra, orkestras, ansamblis – buvo privalomi.

Atsiskaitymai arba egzaminai vyksta mokykloje dukart per metus, bet kiekvienas mokytojas, norėdamas, kad vaikai norėtų groti scenoje, paruošia įvairius proginius koncertus, pavyzdžiui, kalėdiniai, naujametiniai ansamblių vakarai, koncertai vaikų darželiuose, koncertai vidurinėse mokyklose, įvairūs konkursai. Vaikai lanko Filharmonijos koncertus, Operos teatrą. Vyksta bendravimas su kitomis muzikos mokyklomis, bendri mokytojų ir mokinių koncertai. Vasaros stovyklų nėra. Su vidurinėmis mokyklomis mažiau bendraujama, nes muzikos mokyklų konkursai ar koncertai yra ruošiami bendrai Vilniaus arba visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui Dvariono konkursas arba konkursas „Grok, žiogeli!”. Muzikos mokyklų pagrindinis uždavinys išauginti i muzikiniai išsilavinusį muzikos klausytoją, arba saviveiklininką, bet jei yra gabių mokinių, tai jie yra paruošiami toliau stoti į aukštesnę muzikos mokyklą – Konservatoriją.

S: Kokius galėtumėte išskirti muzikos mokyklų privalumus bei trūkumus? Kokios muzikinio lavinimo problemos?

M: Muzikos mokyklų privalumai, kad daug vaikų gali mokytis, vystyti savo muzikinius gabumus. Na, o trūkumai – tai labai skurdžios muzikos mokyklų materialinės bazės. Problemos su instrumentais. Daug vaikų mokosi, kurių tėvai nepajėgia nupirkti savo instrumento, o mokykla jo duoti negali, nes tam nėra skiriamos lėšos.

Problemos kartu su materialine baze, o tuo pačiu ir mūsų gyvenimas diktuoja, kad reikalingas muzikos koncertų lankymas, bet bilietai yra per brangūs.Gaila, kad nebėra mokiniams organizuojamų abonementinių bilietų.

S: Kokius pokyčius pastebėjote savo darbinėje veikloje? Kaip juos vertinate? Kokias emocijas Jums sukelia dabartinė muzikinio ugdymo situacija? Kaip įsivaizduojate muzikinį lavinimą, jo reikšmę ateityje?

M: Na, dėl pokyčių, tai anksčiau buvo daugiau entuziazmo. Bet kiekvienas laikmetis turi savo pliusų ir minusų. Bet vis vien – šis lavinimas yra būtinas. Skaudu, kad esant kuo didesniam technikos pasiekimui pradės vyrauti elektriniai instrumentai (kaip Yamahos), kur iš karto galima grojant vieną melodiją sukurti viso orkestro skambesį, tačiau tai neprilygs smuiko ar violončelės nuostabiems garsams. Šiais klasikiniais instrumentais gros kantriausi vaikai, o muzikos mokytojams reikės prisitaikyti prie esamo laikmečio.

S: Palyginus su kitais būreliai, kuo ypatingos yra šios muzikinio profilio vaikų grupės?

M: Kiekvienas būrelis vaikus lavina. Muzikos būreliai yra prie kai kurių vidurinių mokyklų, kur vadovai gabesnius vaikus siunčia į muzikos (dailės) mokyklas, o čia mokykloje jau muzikos specialybės mokytojas, matydamas vaiko gabumus ir norus, gali jį vystyti ir paruošti po muzikos mokyklos ( 7 metai) stojimui į aukštesnę muzikos mokyklą.

S: Muzika – neatsiejama kultūros dalis. Kokia muzikinio lavinimo reikšmė jos kontekste?

M: Muzika išties kultūros dalis. Kuo daugiau vaikų gavę muzikinį išsilavinimą, tuo daugiau vaikų įsijungia į muzikavimą, dainavimą. Išlieka liaudies dainų atlikėjų tęstinumas, nes kuriasi aktyvus etnografijos ansambliai, liaudies muzika skamba kiekvienoje moksleivių bei suaugusių dainų šventėje.

S: Ką reiškia muzika dabar, ką ji reiškė anksčiau – ar yra skirtumai, kokie?

M: Gerai muzikai nėra laiko apribojimo, ji buvo gera ir bus gera, tik su laiko tėkme atsirenkami atlikėjai, stiliai.

Ateityje ji išliks visada reikšminga, nes muzika – mūsų gyvenimo dalis.

S: Jūs dirbate muzikos garsuose. Kokį poveikį jums tai turi, ką tai jums reiškia? Ar požiūris į šį darbą kinta laiko bėgyje?

M: Po savo įtemptos darbo dienos atėjus į namus kurį laiką negaliu klausytis radijo, televizijos ar triukšmingos muzikos. Turi praeiti pora valandų, po kurių tyliai galiu klausytis. Suprantama, kiekvienas darbas duoda įtampos, o ypač darbas muzikiniuose garsuose, o ir darbas su kiekvienu vaiku yra vien kartojimas tų pačių užduočių, kurias sunku pora žodžių apibūdinti.

Dabar po darbo esu labai pavargusi, ypač ūžia galva, norisi prigulti ir pailsėti.

Anksčiau to nesijausdavo, tik didžiulis krūvis paveikdavo – ruošimas vaikų egzaminams ir kartu pačios dalyvavimas orkestriniame grojime.

O kalbant apie prognozes – pensija ir poilsis. Darbas nedideliu krūviu su nedaugeliu gabių mokinių, dirbti tam, kad jaustum, jog gali vaikams duoti daug žinių.

Literatūros sąrašas:

1. Juodaitytė A. Vaikystės sociologija. Teorija ir empirika // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. V.: Lietuvos sociologų draugija, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1996.
2. Smelzer N. Sociologija. – M.: Feniks, 1994.